NATŪRALIZMAS
Vartojamas šis žodis dažniausiai ypatingai meno
krypčiai
pažymėti. Ir su juo jungiamas neretai tariamas šis sakymas: menas turi
atvaizduoti gyvenima. Garsusis helenas Aristotelis net sako tiesiog, kad
menininkas turįs pamėgdžioti gamta.
Bet šis jo žodis ne vienaip išguldomas. Sako jau ne tik vienas, kad šitas
pamėgdžiojimas esęs niekas kitas kaip kad menininkas leidžięs
augti savo veikalui iš savo širdies ir sielos taip, kaip gamta augina savo
vaisius. Tai esti meno veikalai neturi būti dirbtinai daromi, bet auginami.
O tai gerai supratus, ir nesunku išmanyti, kas yra meno veikalas.
Jis taipgi yra pasaulio dalykėlis kaip akmenėlis,
augmuo, gyvulėlis
ir t. t. Bet jis nepaeina iš žemės, iš grūdo, iš gyvulio, bet iš
žmogaus dvasios, jis yra žmogaus sielos vaisius, bet kitokiu būdu kaip
kiti žmogaus reiškiniai.
Galima ir berods palyginti į kokį nors įrankį, kurį
žmogus taipo jau yra pasidirbęs. Bet tarp jiedviejų skirtumas labai
žymus ir didis. Įrankis padarytas kokiam nors regimam darbui atlikti
paprastame gyvenime. Juo tarsi stiprinamos žmogaus kūno arba tojo narių
galios. Imkime tik ir kirvį! Nei dantimis, nei rankomis žmogus tiek neįsten-ia
padaryti kaip kirviu! O imdami žiūroną! Kaip daug toliau žmogus juo
mato!
Meno veikalas yra visai kitas dalykas. Nėra jis
priemonė nei įrankis. Yra jis kūrinys žmogaus dvasiai-sielai
apreikšti. Todėl kiekvienas veikalas yra visoje visumoje sau dalykas,
tarsi jis būtų paties pasaulio kūrėjo
Todėl ir sakė kai kurs meno istorikas
mokslininkas vokietis Dr. Karl With, kad kiekvienas meno veikalas esąs
sukilusių jausmų įsikūnijimas, bet per jį matomas
žmogus
ir jo vertybė. O garsusis prancūzų rašytojas Emile Zola sakė maždaug,
kad menas esąs gamta, matyta per temperamentą. Mes sakytume: meno
veikalas yra daiktu — jausmais—mintimis atvaizduota dvasia-siela.
Tokiu būdu beveik visiškai neigta nuomonė, būk
meno veikalas turįs atvaizduoti gamtą arba gyvenimą. Jo daug
didesnis yra uždavinys. Šiaip jau ir kiekviena fotografė būtų
meno veikalas. O tai ji paprastai nėra. Ir tiktai kartais tuo tampa, jeigu
ji atspindina paties fotografo jausmus ar mintis, bet vyriausiai jo dvasią-sielą,
žmoniškąjį jo kilnumą ir šviesumą.
Meno historėje berods matyti, kaip iš lengvo
menininkai vis daugiau linko vien parodyti gamtą. Kalbama apie jų
realizmą ir pagaliau net natūralizmą. Ir labai dažnai tikima,
kad taip einąs kelias į pilnesnį, aukštesnį ir tobulesnį
mena. Yra tai tikras apsirikimas.
Berods iš vieno atžvilgio galima ir čia kalbėti apie pažangą.
Žmonės negali numanyti žmoniškumą, jeigu jis nespindi jiems iš
paprastų daiktų. Jie neįstengia priimti apraiškų, kurios
juos kitokiu būdu pasiekia. O realizmas ir natūralizmas jiems
tarpininkauja. Tai viso dalyko branduolas. Žmonės greičiau ir
lengviau patraukiami tų meno veikalų, kurie kiek galint laikosi
paprastais pavidalais.
Dėl tos priežasties ir menininkai vis daugiau
pasistengė tik tokius veikalus gaminti. Ir iš lengvo pamiršo, kad
svarbiausias meno dalykas nėra jusnims prieinamas, bet sieloms teikiamasis
dvasinis veikalo turinys.
Mūsų laikų menininkai visiškai kreipiasi
nuo to, kas pasaulyje randama. Jie ieško neregėtų negirdėtų
pavidalų. Dalykas tame. Veikalai, kurie nieko daugiau neturi savyje, kaip
tiktai tą, kas jusnims yra prieinama, greitai pasidaro
nuobodžiais. Todėl bandoma vis nauju būdu jusnis pagauti. Tikima, kad
tame visas svarbumas.
Kiti vėl sako, kiekvienas laikas bandąs savo
turirų savaip apreikšti. Bet kad dažnai turinio visai nėra! Todėl
tūli ir nežino, ką apreikšti turėtų. Ir dirbdami kokį
veikalą, regintiems visai aiškiai pasako, kad jie tušti. Bet jie norėtų
ką nors atvaizduoti, tik nežino ką, kadangi gamta, gyvenimas jau
nebeturi nieko įdomaus. Nenumano jie, kad žmogaus dvasia-siela yra neišsemiama
versmė. Gal tie žmonės savo sielos nejaučia arba sielos ir
neturi.
Bet iš to nežinojimo, kas meno veikalas yra, turbūt
ir išaugo tas spręsmas, kad menas turįs atvaizduoti gamtą ir
gyvenimą, kad tikrasis menas esąs realizmas, arba natūralizmas,
tai reiškia, visi gamtos ir prigimties dalykai luri būti rodomi be jokio
dangalo, be jokio šydro, be jokios drovos.
Tik tokiu manymu apreiškia žmonės, kiek juose yra
žmoniškumo, kiek išminties, kiek numanymo ir nujautimo. Mat visai nėra
ir niekumet nebuvo menininko arba poeto, kurs kuomet nors būtų galėjęs
parodyti tiesiog grynąjį gyvenima. Jis yra žmogus, ne mašina. Jau
toji dar visa savaip atrodo. Kiekvienas menininkas iš tų įspūdžių,
kuriuos gyvenimas jam suteikia, kuria naują pasaulį, kaip koks jis
pats, tai esti jo esmė, jo asmenybė, jo dvasia-siela yra, ir parodo jį
kitiems.
Visi tie realistiški ir natūralistiški meno
veikalai, apie kurių tikrenybę, realizmą ir natūralizmą tiek
daug kalbos daroma, yra kaip tik pačių menininkų sapnai ir svajonės
ir nieko bendro neturi su tikruoju gyvenimu. Dažnai gana jie tik tėra
bjaurumų rinkiniai, kurių vienas antras primena karta atsitikusįjį
gyvenimo bjaurumą. Bet žmonės tada sako: toks iš tikrųjų
yra gyvenimas. O visai nėra taip. Tik paikučių akyse visa taip
atrodo. Reikia tik atsiminti, kad vaizduojama. O jeigu tat ir imta iš kokio
gyvenimo atsitikimo, paklausus visų tų, kurie jį patyrė,
pasirodytų, kad kiekvienam jis buvo kitoks: vienam bjauresnis, kitam
malonesnis.
Žmogus visumet visa savaip atvaizduoja. Visai taip, koks
jis yra. Ne tiktai, kokios jo jusnys: jo akys, ausys ir jo jausmų-minčių
gyvenimas, bet vyriausiai, kokia jo dvasia-siela. Kad ta silpna, menka, bjauri, visas pasaulis jai atrodys silpnas,
menkas, bjaurus.
Visa tai kuo daugiau reiškia, kad menininkas
ką
atvaizduoja. Kad jis nėra didžios dvasios-sielos, jo veikale ir bus
matoma daugiau menkumo, žemumo ir gal bjaurumo; Negali būti kitaip.
Menininkas neturėjęs kito ko. Tame visas natūralizmas.
Visai kitas yra dalykas, kad menininkas naudojasi
gyvenimo dalykais, atsitikimais, jo bjaurumais, žiaurumais ir jo gražumais ir
švelnumais, o jais atspindina visą savo dvasios-sielos didumą. Tuomet
pasidžiaugsime veikalu, kurs niekumet nepasidarys nuobodžiu. Jis bus toks
turtingas, kad kas kartą vis daugiau brangenybių jame atrasime.
Tokiu būdu pasižymi didiejie meno veikalai. Ir per
šimtmečius jie nepameta savo vertybės. Knygų knygos apie juos
surašomos. O kad kartais ir atsiranda koks kvailutis ir pradeda kitiems įkalbėti,
visi amžiai esa apsirikę tuo veikalu stebėdamies, vis dėlto
veikalas viršų palaiko. Kas gimė iš dvasios-sielos, laimi prieš visą
regima gyvenimą. Dvasia-siela yra bedugnis. O tasai yra pilnas gyvybės
ir kuriamų galių. Natūralizmas gali būti naudingas. Bet
svarbesnė yra meno kūrėjo gyvybė ir esmė.
Vydūniškoji psichologija kasdienybėje