PAGONIJA
IR KRIKŠCIONYSTĖ
Tas klausimas, kur pagonija
ir kur krikščionystė, rodos, vos apsvarstymo vertas. Ten, kur
pagonys gyven, ten pagonija, o kur krikščionys, ten
krikščionystė.
Taip manydami, žmonės
žiūri ypatiškomis akimis į taip vadinamuosius pagonis. Sakoma: jie netur
krikščioniško mokslo ir nekrikščioniško tikėjimo. Jei jie
tą priimtų, tai jie būtų krikščionys. Bet dabar jie
stabų (balvonų) meldžiasi, visokias netikėtas apeigas atlieka
ir į visokius prietarus ir prietikius (privieras) tiki. Ir kas tam
Įstabiu būdu kits pagonis,
kurių ne visi giriniai žmonės, kaip kartais viens ar antras mano,
kone visai tokiu pat būdu apie krikščionis kalba, pašaukdams juos
už bedievius, kurie savo dievnamiuose visokių stabų meldžiasi,
kurie visokius netikėtus dalykus apie savo Dievus užmanė ir
kurių Dievai stačiai išgalvoti pavidalai yra. O apie
krikščionišką tikybą jie sako, kad joks krikščionis
nežino, kas krikščioniška tikyba, nesa krikščionys dalinas Į
nesuskaitomas atskalas, kurių kiekviena sako, ji viena tikręję
tikybę turinti.
Šitus ištarimus ramiai
apsvarstydami, turim jiems ben mažum pritarti. O kad į paviršutinį
žmonių gyvenimą žiūrim, tai vargiai išrasim skirtumą tarp
krikščionių ir pagonių. Vienat bus matomi įvairūs
gyvenimo būdai, kurie vienat tik parodo kito žemės krašto ypatybes.
Ir nežinodami, kokie žmonės krikščionimis vadinasi, kokie ne, nebus
mums paviršoms tyrinėjant krikščionystės surasti.
Nesa krikščionystė
nėra joks paviršutinis dalykas nei gyvenimo būdas, nei kokios apeigos
ir neigi koks mokslas. Krikščionystė yra ypatiškas žmogaus
gyvasties stovis. Jį susirast norėdami, turim patį žmogaus
gyvastį išpažint išmokti.
Kad pat mokslas prie
paviršutimų dalykų priklauso, jau iš to matom, kad jį
galima į galvą įsidėti. O kad kas klausinėja, tai tik
reikia atsiminti ir atsakyti. Lygiai taipo iš automato išgauni, kas į jį
įdėta, kad pinigą įmeti. Gyvasties prie to visai nereikia.
Tik tėmykim į tą,
kodėl žmogus šiaip ar taip, šį ar tą daro. Tai pasirodys
netikėtas skirtumas žmogaus veikime. Jog, be abejojimo, tas žmogus dar
ne iš savo gyvasties vidaus arba patsai veikia, kurs vienat varomas veikia,
ar būtų tas, kas varo, badas, išalkis, troškulys arba koks
užsigeidimas, koks sulaukiamas pasimėgimas, gyrius arba nupeikimas, kokia
alga arba grumzdanti iškada, kokia užeinanti mintis (mįslis), koks
svarstymas. Ir kas tam lygu.
Berods galima sakyti, kad
svarstįs žmogus jau žmogiškai pasielgia. Tačiau ir tada jo
veikimas dar nekyla iš pat jo esybės brendulio. Jis spiriamas to, kas
žmogui daugiau džiaugsmo, daugiau palaimos žada. Ir aišku, kgd žmogus
veikia kaip įrankis tos ant jo užėjusios minties.
Senas raštas sako: ,,Viskas, kas
nusiduoda, daroma gamtos arba prigimties spėkų pajudinimu. Bet kurio
dūšia pasipūtimu apakinta, tasai mano, jis esas veiktojis".
Bet kad ir darbas arba veikimas
gamtos spėkomis atliekamas, tai bent ano pajudinimo priežastis
turėtų žmoguje būt randama. Tada jisai pats būtų
veikęs. Bet taip ir priežastis iš lauko ant žmogaus užeina, ir žmogaus
esybė naudojama, lyg ji būtų kokia gamtos spėka (syla). O tik visai kitaip turėtų būti. Iš žmogaus esybės
turėtų jo veikimo priežastis kilti, o gamtos spėkos
turėtų jo naudojamos būti.
Bet tas dalykas menk žmonių
suprantamas. Jie visai nemato, kur prigimties darbas pasibaigia ir jų
pačių veikimas prasideda. O tas todėl atsieina, kadangi
žmonės labai menk mano ir žino apie save ir savo esybę.
Kad žmogus ką daro savo
kūną aprūpindamas, tai aišku, kad jis kūnui tarnauja. Ir
jis tur tą daryti, kadangi jis kūno privalo. Kad žmogus savo
pajautimams ir geidavimams ką atlieka, tai jis tiems tarnauja. Kad jis
dėl savo sumanymo auginimo ką daro, tai jis savo išminčiai
tarnauja. Kad jis dėl savo dūšios pasirūpin, tai jis kokiam
laukiamam džiaugsmui, būtent išganymui, tarnauja. Vis tarnauja jis tam,
kas ,,jam priklauso". Ir tas, kas ,,jam priklauso", tas jį
priverčia kaip jo tikslui tinkama veikti.
Žmogaus paties gyvastis ten prasideda,
kur jau nebėra jo veikimui priežasties, kuri šalia jo esybės
rastųsi. Žmogus tada veikia ne dėl ko ir kam, jis veikia savo gyvastį apreikšdamas. Jis tai
nesirūpina. apie kokią naudą arba
džiaugsiną nei apie kokią iškadą arba skausmą, jis
nebesvarsto, jis veikia savęs visai užmiršdamas, kaip plūstąs
amžinas gyvastis. Vienat tą, savo
tikrąjį gyvastį apreikšdamas, jis veikia kaip žiedas:
savo ypatišku kvapu savo ypatybę apreiškia ir nieko kitko apreikšti
negal. Ir šito gyvasties žymiai bus viskas, kas išmintinga, patogu, gražu,
teisinga, sažininga, ypač visai neskirstanti ir neapsiaurinta meilė.
O šis gyvastis, kurs savyje tur
savo apsireiškimo priežastis, negal kitaip būti vadinamas negu
dvasiškas gyvastis. Tą gyvastį atsiekęs, žmogus krikščionimi
pastoja.
Ir jei toks žmogus visai
netikėtų į kokį nors žmonių išgalvotą Dievą,
visai nelaikytų už teisybę kokius nors nusidavimus ir pasakas, bet
būtų pilnas tikro žmogiško gyvasties, kurs nieko nebeieško
savęs dėlei, bet kurs būtų lyg plūstanti išminties,
meilės, teisingumo ir tvirto noro srovė, tada tasai iš tikro
iškilęs iš prigimties gyvasties ir yra aną gyvasties stovį
atsiekęs, kuriam vienat pritinkamas krikščionystės vardas.
Nesa tai jau visai naujas gyvastis,
kurs tur būt vadinamas dvasės gyvastis. Jis stovi tvirtai ir
nepajudinamai
Todėl reikia sakyti, pagonija
ir krikščionystė yra gyvastis; bet pagonija yra_ten,
kur_prigimties gyvastis viršų tur ir žmogų po savim pagavusi laik, o
krikščįonystė yra dieviško gyvasties apsireiškimas žmoguje,
tas gyvastis, kurs yra ir tikrai žmogiškas, o kurio pradžią dar vos
tarp savęs pajaučiame. Šito gyvasties pilnas Povilas sakė: ,,Aš
gyvas, vienok dabar ne aš, bet Kristus gyvas manyje" (Gal 2, 20).
O jei dar reikėtų sakyti, koks pirmiausias krikščionystės žymis, tai turim ano žodžio minėti: ,,Iš to kiekvienas išpažys jus mano mokytinius esančius, jei meilės tarp savęs turėsite" (Jn 13, 35).
Vydūniškoji psichologija kasdienybėje