PRIEVARTOS VERTYBĖ ŽMOGAUS PAŽANGAI
Yra labai daug žmonių,
kurie nežino, kam gyvenimas. Tūli rašytojai, nūdien ypačiai
Rusijoj, tvirtina, būk geriausia sau galą padarius. Vienok toks jų
patarimas yra be vertybės. Dargi apreiškia proto silpnumą. Nors
vienas bei antras ir labai stengtųs naikinti gyvybę, nieko nepadarytų.
Gyvenimo pamato nieks neišgriaus. O tasai kaip tik yra nuolatinysis ir
aplamasis gyvybės veržimas apsireikšti.
Kiekvienas žmogus savo viduje tai
pajaučia. Yra čia gilus neišnaikinamas noras gyvu būti. O koks
sunkus ir nebūtų gyvenimas, kiek nenukankintų žmogaus, tačiau
gyvu pasilikti, gyventi, vis dar, rodos, geriau negu mirti. Ir tūli todėl
tvirtina, būk iš šito noro gyvu būti išaugęs tikėjimas
į žmogaus nemirštamybę. Bet man rodos, tam išaugti nereikėjo.
Šis nenubaigiamas noras yra pats jau aiškus savo esybės liudijimas.
Bet kaip čia ir nebūtų,
kitas dar dalykas taipgi nenuginčijamas. Yra tai tat, kad žmogus nenori
vien gyvu būti, bet nuolatai dar gyvesniu
pastoti. Kuomet tai aiškiai išvysime, žinosime, ir tikrai, kam gyvenimas yra.
Visi žmogaus apsireiškimai teturi
tą vieną tikslą, būtent derėti žmogui gyvesniam
pastoti. Tam žmogus nori ką padaryti ir veikti, tam jis stengiasi suprasti
ir išmanyti, tam pagaliau žiūri, kaip pagilinus savo pajautimą.
Sakoma, atsižvelgiant į šį trejopą žmogaus apsireiškimą,
jį esant norinčiu, išmanančiu ir jaučiančiu ir kalbama
apie žmogaus valią, manymą ir jausmą.
Iš to pamatinio žmogaus apsireiškimo
stojasi visas žmogaus pasielgimas ir gyvenimas. Todėl jis nori šį
bei tą ragauti ir patirti, šį bei tą atlikti ir t. t.
Taip stojasi žmogaus nuodėmės, jo prasikaltimai ir geri jo darbai,
doras jo gyvenimas.
Ir dar vienas dalykas tada pasidaro
žymu. Yra tai tat, kad žmogaus pasistengimas gyvesniu pastoti tepasipildo
pagal neperžengiamus gyvenimo įstatymus. Paveikslui, kad jis nori kokį
geismą patenkinti, jis vis atsidurs prie kokio krašto, kur neleidžia jam
pilnai išragauti, ko jis nori. Arba, norėdamas ką išmanyti, vis
patirs, jog nėra galima tuoj paskutimus dalykus išvysti, tik iš lengvo ir tik žingsniais tegalima prieiti prie galų. Taip ir žmogui ko norint
įvykinti. Žmogus negal tuoj pasiekti, ko jis nori. Vis atsitrenkia prie
kraštų. Yra tarsi vis stumiamas atgal į savo silpnybę.
Taip nusiduoda, kad žmogus pajaučia,
lyg būtų jis gyvenimo priverčiamas, net baudžiamas. O iš
patyros išeina jam palengva ir bauginimas. Svarbūs tai dalykai žmogui
pamokinti, kokiais takais ncga1ima nueiti į gilesnę, gyvesnę
gyvybę, kad iš viso negalima nueiti, bet kad reikia pačiam gyvesniu
pastoti, kad pati gyvybė pareina žmogui iš jo esybės šaknų.
Prievarta, bausmė yra žmogaus
atsitrenkimas prieš gyvenimo įstatymus. O tiejie prilygsta augančio
medžio ramsčiams. Todėl iš tikrųjų nieks žmogaus ir
nebaudžia. Jis pats skaudžiasi neaugdamas ir nesiaugindamas gyvenimo įstatymais,
bet trankydamasis prieš juos.
Kad nebūtų gyvenimo įstatymų,
žmogus negalėtų gyvesniu pastoti, negalėtų dvasiškai
tarpti. Jo gyvybė prasilietų ir išnyktų. Vienok neduoda gyvybės
tie įstatymai, jie tėra atstūmimas netikusių linkimų.
Tik žmogus to neboja. Paveikslui,
girtuoklis gerdamas nori kuo galingesnį dirgsnių erzinimą
patirti. Iš to gali berods išeiti aiškesnis pasijautimas. Bet pasidaro
girtuokliui visai kas kita, būtent apsvaigimas ir dirgsnių atšipimas.
Ir reikia vis aštresnių gėralų vartoti. Bet pagaliau kūnas
tokiu būdu sunaikinamas. Ir žmogaus gyvybė turi atsitraukti iš priešingo gyvenimo
Į save, savyje patvirtėti naujai augimo varžytinei.
Iš to matyti, jog prievarta arba
bausmė nedidina gyvybės, negerina žmogaus. Bausmė vien teikia
patyrą, jog taip, kaip žmogaus norėta, negalima apsireikšti norint
gyvesniu pastoti.
Tam tinkamasis apsireiškimas turi būti kitoks.
Geismai, troškimai nėra paties žmogaus norai bei išmanymai;
Bausmė ir gandinimas vartojami
ypačiai pačių žmonių kitiems žmonėms suvaldyti arba
pamokinti. Tūli tiki kitus taip ir gerinti. O tai yra visiškai
apsirikimas. Joks girtuoklis, paveikslui, nepasigerys girdėdamas kalbant
apie blogas ir bjaurias girtybės sekmes. Nors jas dar taip vaizdžiai išdėtume.
Joks vagis nepasitaisys, kad bus baudžiamas. O joks žmogus nepastos šventu jį
gandinant pragaro kančiomis. Bausmė teturi tinkamiausiame santykyje tą
svarbumą, kad ji kitus žmones nuo nedorėlių apsaugoja.
Girtuoklį, vagį ir kitus
nenaudėlius tegalima gerinti jiems duodant kitaip gilesnę gyvybę
pajausti, jiems aukštesnius, žmoniškesnius smagumus sužadinant. Galima užverti,
paveikslui, visas girdyklas, kad ilgais metais joks žmogus nebebūtų
girtavęs, tačiau visi gali būti tikrais girtuokliais. Visuose
gali būti dar noras girtaujant gyvybę giliau, smarkiau pajausti.
Visai kits bus dalykas, kad žmonės pradės ko kito, žmoniškesnio norėti.
Taip jie pagaliau visiškai iškils iš stovio, ant kurio jie turi būti baudžiami
ir ant kurio jie patys baudžiasi. Ir nieko nebenorės, kaip vien pilnai
gyventi tikrojo žmogaus gyvenimu ir jį vis kuo gyviau patirti ir kitiems
apreikšti.
O šitą tegalima pasiekti
kitiems duodant pajausti aukštesnės gyvybės smagumą ir džiaugsmą.
Kitiems matant, jog mes esame blaivūs, teisūs, aplamai
dori, jie iš lengvo prapuldo pasimėgimą tuo, kas žema ir nedora. Aiškiai
pasirodo tas jiems peiktinu ir niekintinu. Aukštesnioji, žmoniškesnioji mūsų
gyvybė turi būti kaip saulė, kuriospi linksta augmenys. Bet
pagaliau kiekvienam turėtų jo gyvybės versmė tokia saulė
būti. Gyvybės viliojami tegalime gyvesniais pastoti. Ne baimės
varomi, negandinami. O tokiu būdu gyvesniu būti yra ir geresniu,
doresniu, tobulesniu būti.
Vydūniškoji psichologija kasdienybėje