TEOSOFIJA IR TEOSOFIŠKI MOKSLAI

Šiose dienose labai daug kalbama ir rašoma apie teosofiją ir teosofiškus mokslus. Bet labai retai kas su išpažinimu apie tuos dalykus kalbėti gal, kadangi jie labai aukšti yra. Tačiau žmonės, manydami, kad jie viską išpažįsta taip, kaip jie yra, nepapratę ir neprisirengdami daug svarstyti, į kokį nors raštą pažvelgę, tuojau rašo ir kalba apie teosofiją, lyg ji būtų koks menks, ant delnos padėtas kiekvienam sučiuopiamas dalykėlis. Apie theosophiją taipo jau negalima išpažinimą suteikt, kaip ir ne apie sąmonę, šviesybę, tamsybę, gyvastį, amžių ir Dievą. Kiekvienam reikia savo patyrimu išpažinimo to viso įgyti.

Žodis ,,theosophija" yra labai senas ir vartojamas buvc senųjų graikų philosophų. Taipo jau apaštalas Povilas kalba (1 Kor II, 7) apie ,,paslėptą dievišką išmintį", kas graikų kalboje žodžiu ,,theosophija" pavadinta. Labai tankiai tas žodis aleksandrmiškųjų philosophų (apie 250 po Kr.) vartojams buvo. Bet vėliau jis netapo užmirštas. Taip jog mokslininkai pavadino theosophu nekurį Jakob Bohme (1575—1624), kursai ypatiškai gilius išpažinimus apreiškia savo raštuose apie visuotiną gyvastį, gamtą, dvasią ir Dieva. Bet tie žodžiai ,,theosophija" ir ,,theosophas" ir vartojami buvo, kur jie visai nepritinkami. Vieni tai darė iš nežinojimo, kiti — iš pasipūtimo.

Mūsų laike žodis ,,theosophija" iš naujo vartojamas theosophiškos draugijos, kur 1875 m. Amerikoje, mieste New York, įsteigta ir visuose žemės kraštuose prasiplatinusi yra. Apie tą draugiją vėliau bus daugiau kalbama.

Labai tankiai žodis ,,theosophija" statomas šalia žodžio ,,philosophija". Tačiau tuodu žodžiu pagal turinį visai nesulyginamu. Žodis ,"theosophija" paženklin dievišką išmintį, o žodis ,"philosophija" — meilę į išmintį. Meilę į išmintį kiekvienas gal turėti ir savo mokslais išreikšti, nors tie mokslai ir dar taip menk išmintingi būtų.

Ne taip su theosophija, arba dieviška išminčia. Jos negalima nei pasisavinti, ji nėra nei išgalvojamas dalykas, kaip kad ir žmogaus sąmonė, ir išmintis neišgalvojama. Kas išminties netur, negal jos pasidarydinti. Bet žmogus gal gyvendamas ir augdamas tę stovį atsiekt, ant kurio jam išmintis į dalykus tenka.

Išmintis reikalinga, jeib ką išpažinti galėtumei. Be jos ir geriausiejie mokslai neišpažįstami ir pasilieka niekai ir paikystė. Todėl ir tankiai atsieina, kad žmogus kalba apie jam neprieinamus dalykus kaip apie paikystes, svajones, fantazijas, o aiškiai matoma, kad jisai savo kalbėjimu vienat savo išminties stoką paslėpti nor. Geriau būtų, kad jis visai atsidėdamas imtų tyrinėti, ką jis išpažinti dar negal. Taip kartais mėgsta išpažinimas atsirasti ir išmintis prašvisti.

O kad žmogus aukščiausiai išminčiai, būtent dieviškai, arba theosophijai, iš visos širdies pasiduoda ir tokiu būdu geisdamas jai prisiartinti, tada ji jam prisiartin ir ji žmogų pasisavin. Nesa dieviška išmintis yra visuomet žmogaus artybėje ir laukia, kad ji jame apsireikšti galėtų.

Kadangi žmogus, kaip ir šiaip viskas, iš Dievo parėjęs, todėl ir jo esybė yra dieviška. Bet žmoguje nėra nieko dieviško, kol jis apie tą nieko nežino. Ir kaip žmogus be išminties ir be sumanymo tiktai gyvuolis, taip jis be dieviškos išminties tiktai žmogus. Bet jis tur Dievopi kilti. Ir kaip veik jame dieviška išmintis užteka, taip veik Dievas žmoguje apsireiškia, žmoguje išsipažįsta. Dieviška išmintis yra šviesa, su kuria žmogus apšviestas, arba krikščionis pastoja, ir be kurios nėra jokios tikybos (vieros), jokios tikros philosophijos, jokio tikro išpažinimo ir jokio aukštesnio mokslo.

Bet šitai pasiskaitykime, ką ne kursai žinovas Dr. Franz Hartmann, kurio raštai aukštą išpažinimą paliudija, vokiškame mėnesiniame laikraštyje ,,Theosophischer Wegweiser", IV-tų metų, lietuviškai pasakius, apie theosophiją rašo:

,,Theosophija, aukščiausia išmintis ir teisybės išpažinimas, nėra joks mokslas, kurs iš raštų išmokamas, joks tikėjimas į kokius sakinius ir žodžius, joks tikėjimas, kurs remiasi ant senų raštų ir pasakų, ant visokių išvedimų arba išrodymų; ji yra teisybės apsireiškimas viduje ir jos pačios išpažinimas.

Visas tikras žinojimas, ar jis būtų žinojimas apie Dievą arba gamtą, tur mumyse užgimti. Apie Dievą nieko negalim išpažinti, jei ne Dievas pats mumyse apsireiškia ir Jo dvasia, ir Jo šviesybė taip gyva ir veikianti mumyse kaip Jame. Tolimas, nuo mūsų atsitraukęs Dievas nėra pažįstamas, kaip ir šviesa, kurią matyti negalim, nėra mums šviesa, norint ir dar tiek mokslų apie ją pasimokytumėm ir atidengtumėm.

Taipo jau negalime apie gamtą ir jos paslėptą viduje spėką (sylą) kitaip tikrą išpažinimą įgyti, jei ne gamta ir jos gimdymai mūsuose gimdymą įvykdys. Mūsų sumanymas gal su daiktų paviršiumi darbuoties, juos išmatuoti, pažymėti, sverti, jis gal daiktus ant ir po žeme ir viršiau jos išieškoti ir daug įdomaus ir naudingo apie valstijų spėkas ir ypatybes visų keturių elementų (žemės, vandens, oro ir ugnies) ištyrinėti, bet jis neįeina giliau į gamtos esybę neng puodžius, kurs iš molio puodus padaro. Mokslas, kurs žvaigždes skaito ir jų pasijudinimus išmatuoja, yra taipo jau paviršutinis tyrinėjimas ir nestovi aukščiau už mokslą piemens, kurs savo aveles skaito ir išskaito, kaip ir kada jos dauginas.

Nuo mokslo atskirti išpažinimą ir tą, kas iš jo sekas, būtent žinojimas, labai sunku, kadangi žmonės prisipratinę viską kaip žinojimą priimti, ką kas sumanomai kalba, ar tai būtų phantazija, sumanymas, sumojimas, nusidavimas, sprendimas ir kas tam lygu. Viskas laikoma už tikrą žinojimą, o tai tik nieks kits kaip žaidimas mūsų sumanymo arba to, kas mūsų atmintyj yra.

Todėl ir tūliejie, apie aukštesnius dalykus mokydamiesi, pasiganėdina paviršutiniu mokslu. Jie remiasi ant to, ką jie girdėję, ką jie iš to pasekė ir ką jie iš to sprendė. Tokiu būdu jie statosi save krikščionystės sąnariais, nors jie apie krikščionystę tiek težino, kaip apie lotynų nusidavimus. Jiems rodosi, kad jie iš tikro ką apie Dievą žino, ir tiki, kad mokslas apie dangų užtenkamas, jei jie žino, kad tokios vietos kur nors yra, kaip jie žino, kad ir kur nors randasi didis miestas vardu Konstantinopol, norint jie ten niekada nebuvę. Dieviškas misterijas (aukštas paslaptis) tyrinėdami, jie taipo jau apsidairo, kaip kad jie graikų senovės liekanas pasižiūrėtų.

Visas tikras žinojimas yra iš savęs sumanomas dalykas ir jokio išrodymo neprivalo. Tame randasi theosophijos raktas. Nėra galima daugiau tikro tikybos išpažinimo pasisavinti, kaip kas mumyse iš savęs susimano. Aklasis gal daug mokslo turėti apie šyiesos esybę, spėką ir naudą ir kito aklo žmogaus mintis apginčyti ir kraipyti, bet kad jis praregi, tada jis šviesą išpažįsta be jokio mokslo, ir visas netvirtumas jam nyksta.

Tikroji tikyba, tikrasis žinojimas, arba theosophija, nėra joks mokslas. bet dvasiškas, dieviškas gyvastis žmoguje, kurs žmogui iš savęs susimano, kaip veik jis žmogaus sęmonėj atsiranda.

Mes apie Dievą, gamtą, dangų ir pragarą (peklą) ir apie save tik tiek tegalime žinoti, kiek jie mumyse apsireiškia; o tada viskas iš savęs susimano. Kad mes savo kytrystėje abejojame apie velnius ir pragarą, tai tik privalom į tą žiūrėti, kas mums iš savęs susimano; ir su tuom persiliudymu, su kuriuom žinome, kad mes gyvi, mes ir žinome, kad mumyse randasi piktumas, pasikeršijimas, durnystė, bjaurystė ir t. t. Tai jau gana velnių: mes jų apsiausti ir jų gundomi.

Ir negal kūnas bei kraujas jiems priešyties, bet reikalinga aukštesnės galybės juos pergalėti, galybės, kuri šitų velnių darbus mumyse trukdo ir sunaikin.

Šis yra vienatinis mokslas, kurį kiekvienas apie nelabuosius ir pragarus turėti gal. Bet velniai, kurie šalia mūsų, kaip ypatiški gyvi sutvėrimai yra tik tada žmogaus ispažįstami, kad tame viskas, kas dieviška ir žmogiška, panaikinta. Tada jam bus aišku ir iš savęs susimanančiai, kad pragaras vieta yra ir kad velniai — keršto, piktrmo, bjaurumo, pavydo ir t. t. gyvi sutvėrimai.

Arba padėkim, mūsų netikęs sumanymas mus mokyti abejoti apie Dievą. Kokią naudą turėtumėm, kad ir visus philosophų, theologų, deistų (Dievą išsigalvojantiejie), ateistų (bedieviai) išrodymus išmoktumėm? Ar tai Dievo išpažinimas, kurį manome išgauti iš visokių sprendimų ir išvedimų? Bet kad mes kreipiamės į tą, kas mumyse dieviška, kas jaučiama ir iš savęs sumanoma, tai turime tame tikrąjį išrodymą ir randame mumyse tikrąjį gyvasties ir šviesos, meilės ir malonės apsireiškimą, kaip savo pačių gyvastį.

Nesa tuom pačiu tvirtumu, kuriuom žinome, kad gyvi, kad manom, tokiu pat tvirtumu ir žinome, kad malonės, meilės, mielaširdingystės, nuolankumo, pasigailėjimo, pakajaus, išminties, palaimos ir išganymo yra. O tai—tas Dievas, kurio esybė kiekvienam, kurs tą pajaučia ir išpažįsta, iš savęs susimano.

Tada nėra reikalinga paviršutinio išrodymo; šitas Dievas, kurs nejaučiamai pasitvirtin, kurį būtinai išpažinti turim, neatleistinai mumyse pakel savęspi guoduonę, meilę, aukštinimą, branginimą ir paklusnumą. O tame randasi mūsų tikrasis tikėjimas ir Dievo išpažinimas.

Ir ateistai negal nuginčyti pirmąją visybės priežastį, bet jie negal išpažinti dieviškos esybės, kad ji juose neapsireiškia; bet kuriame ji randasi ir kurs malonės, meilės, pakajaus ir skaistybės širdyje tur, tas aiškiausiai apie dieviškas spėkas perliudytas yra. Visas kitas žinojimas, kurs guldos ant paviršutinių išrodymų, tik prilygsta tam mokslui, kurį aklasis apie šviesą tur, kurios jis niekuomet neregėjęs".

II

Norėdami žinoti, kokie mokslai gal būti vadinami theosophiškais mokslais, turime ne vienat sumanyti, kaip mokslai stojas, bet kokią vertybę jiejie tur, prie ko theosophiškus mokslus išpažinti galime ir apie ką jie kalba.

Mokslas visuomet pareina iš žinojimo. Bet tasai gal didžiai paviršutinis būti ir nieks kits kaip tiktai visokie sukraustymai į atmintį. Tikrasis žinojimas guldos ant išpažinimo. O tokio žinojimo mokslas tai gyvas mokslas.

Bet išpažinimas negalimas be išmimies, o aiukštesnis išpažinimas, kuriam atsiveria ir gyvasties paslaptis, ne be dieviškos išminties, arba theosophijos. Nesa tik kas aukštesnis gal tą išpažinti, kas žemesnis, ne antraip; todėl gyvastį tik gal išpažinti, kas aukščiau už gyvastį stovi, būtent tas, iš ko viskas kyla, kurio apsireiškimas viskas yra, o tai — Dievas.

Todėl theosophiškais mokslais tik tie gal būti vadinami, kurie iš theosophijos, arba dieviškos išminties, pareina ir todėl vienat jospi veda. Bet jokie mokslai dar nėra nei išmintis ir nei theosophija. Mokslai tik gal tą kelią parodyti, kuriuom eiti reikia, jeib žmogus dievišką išmintį atsiekti galėtų. Jie patys ir nesuteikia jokios išminties, jie vienat gal žmogų paraginti viską pašalinti, kas išmintį aptemdin ir prie išpažinimo neprileidžia.

Mokslas yra kaip koks spatas, kuriuom žemę galima nukasti, jeib šaltinio vanduo, būtent išmintis, iš gelmės pradėtų plūsti. Bet spatas ne vanduo, ir jis nepadaro vandenį. Arba, sulyginant išmintį su šviesa, uždegta ne kuriuose namuose, tai mokslai yra raktai, kurie duris atrakin, jeib į namus ir į šviesą pareit galėtumėm.

Mūsų laike ans minėtasis šaltinis arba šitos durys labai apkraustytos ir apdengtos visokiais šurmuliais ir šuksmėmis, būtent papročiais, visokiais būdais ir į atmintį įdėtais mokslais. Rodos, žmonės iš tikro net patingę yra manyti ir svarstyti. Todėl reikia mokslų, kurie jiems norą pakeltų anus šurmulius pašalinti.

Berods tai nelengva, kadangi žmonės daugiausiai anas šuksmes už didžias brangybes, pat už išmintį ir teisybę pačią laiko. Retai kas ieško tikybos ar kituose moksluose daugiau neng žodžių ir raidžių. Retai kam pareina į mintį iš mokslo atsekti tą dvasią arba išmintį, iš kurios tas mokslas parėjęs yra.

Kurs kaip mokslininkas pagarsėjęs, tas tik privalo žodį ištarti, ir tas žodis tankiausiai lyg koks apreiškimas iš aukštybės priimamas. Ir tas jau už didį mokslininką laikomas, kurs vienat žino, ką tūliejie apie bile kokį dalyką pasakę yra. Ar jis patsai ką išpažįsta, tai nesvarstoma. Todėl ir taip toli parėję esame, kad už žinojimą laikome, kas tik prietarai ir prietikiai (privieros), o už prietarus ir prietikius—kas tikras žinojimas.

Patiems išmokti manyti, išmanyti ir išpažinti — tai mūsų svarbiausia pareiga. Tada pasiliaus ir ans staigus atmetimas tų mokslų, kurie nepareina nuo pažįstamos autoritetos. (Autoriteta yra žmogus, kurs už tokį laikomas, kurio reikia be žodžių klausyti.) Labai daug sako: minau, nereikia aklai tikėti, o patys visai aklai priim, ką kokia autoriteta sakė, ir neatsiklausia savo pačių išminties.

Tas ypač pasirodo prie mokslų apie regimą pasaulę ir jos gyvastį. Tūli tikybos mokslo platintojai tame jau tvirtesni; jie atvirai sako, kad reikia aklai tikėti. Be žodžio, gamtos mokslai savyje suglaudžia daug tikro žinojimo. Bet tasai vien imasi su paviršium. Apie gilesnius gyvasties klausimus jis nieko nežino ir nesako. Tačiau jis dedas žinąs ir užtvirtin, kad negalima daugiau žinoti, negu jis apsako. Ir tokiu būdu jis nuslopin kiekvieną gilesnį išpažinimą, lygiai kaip ans tikybos mokslas, kurs tiesiog tikėjimą prieš visą išpažinimą prašo. O tik visuomet taip yra, kad to dalyko žmogui visai nėra, kurio jis išpažinti negal, o nors ir tūkstantis autoritetų ir visokie mokslai tą užtvirtytų, ir kad jis tuos užtvirtinimus dar taip giliai į galvą įsidėtų. Tiesa berods yra, kad labai didžią dalį gamtos mokslų turi visai tikėdamas už tikrus priimti. Ne kiekvienas gal anuose dalykuose patyręs būti.

Bet išmanymas ir išpažinimas pats jokiam žmogui neužgytas. Ypač aukščiausia išmintis laukia kiekvieno žmogaus, kad jis jai pasiduotų, jeib ji jame užtekėtų. Kaip pasiduoti reikia, tą kiekvienas savyj turi išmokti. Trumpai galima sakyti, žmogui pareina išmintis, kad jis be pasipriešinimo viską atideda, ką jis dar neišpažįsta, bet be paliovos tą svarsto, iš ko jam pajaučiamai aukštesnis išpažinimas pareina.

Tai pasirodys ir skirtumas tarp mokslų. Kiekvienas mokslas tegal tokį aukštą išpažinimą pakelti, iš kokio jis parėjęs. Todėl theosophiški mokslai iš to išpažįstami, kad jokiu būdu nesipriešija prieš kokį žemesnio laipsnio sumanymą ir išpažinimą, tačiau vis dar savyj ką aukštesnį suglaudžia. Kiek daugiau žmoguje prašvinta išmintis, tiek jis theosophiškuose moksluose išpažįsta.

Juos iš galvos pasimokyti visai be naudos. Jie prašo būtinai atsiduodančio įsigilinimo ir anos drąsos, kuri nesibaimija kokį nors pripratintą neišpažinimą prapuldyti. Kurs ne be prieštaravimo mėgins, tas ir nieko neišpažins. Iš pirm apie kokį nors mokslą abejoti jau yra apsiklojimas prieš galimąją šviesą, tai jau yra baimė, kuri išpažinimą nuslegia; nesa pasibaimijimas ir abejojimas yra apsitemdinimas, drąsa yra šviesa. O kas tos šviesos bent mažum savinties leidžias, tą ji vis daugiau po savim pagaus.

Žinoma, kad theosophiški mokslai vienat pasirūpys apie galutinius mūsų gyvasties klausimus. O kur ir būtų tokie klausimai svarstomi, ten galim nusitikėti, kad jie— aiškesni arba tamsesni theosophijos atspindžiai. Prie jų reikia skaityti pirmiausiai visus tikybos mokslus, kurie randasi šventuose raštuose. Bet prie jų ir priklauso, lyg kitą pusę apšviesdami, visi aukštesni gamtos ir philosophijos mokslai. Suprantamas daiktas, kad jie nelygios vertybės.

Seni tikybos mokslai taip rašyti, kad žmogui būtinai reikia svarstyti. Jie aiškiai liudija, kad po tais žodžiais kas paslėpta, kas ne taip lengvai išpažįstama; nesa jie kartais taip netikėtus dalykus pasakoja, kad ir manyme silpniausias pajusti turėtų: tie dalykai ne žodiškai imami, bet kad jų dvasią pasekti reikia. O kas tą išpažįsta, tas mato, kad ir naujoviškiausi mokslai nesipriešija dvasiai senų tikybos mokslų.

Bet mūsų amžiaus žmonės, taip labai prijaukinti prie to, viską priimti kaip žodis, raidė sako, nei ką svarsto ir nepasistengia giliau įeiti į aną mokslę ir pasilieka neįgiję išpažinimo, neprisiartina theosophijai.

Todėl, rodos, labai svarbu visokius mokslus sulyginti, bet ne pagal žodį, bet pagal tą, kas iš žodžių apsireiškia. Tai veikiau pagal šiandienišką žmonių manymo stovį — kurs berods visai nepritinkamu pasipūtimu statos aukščiau už senovės laiko išpažinimą — galima išrasti, kas šviesa, o kas tik jos dangtis, kur kelias eina pas išmintį, o kur jis pakraščiais pasilieka. Tai veikiau bus atskiriamas turinys nuo kvarmo, arba išmintis ir išpažinimas—nuo mokslo, kurs iš ano kilęs. O ypač tokiems, kurie prie mokslų kvarmo laikos, reikalinga visokius mokslus sulyginti, jei išmoktų per kvarmą išvysti išmintį.

Didis ir labai ypatingas sulyginimas visokių senų šventų ir vėlesnių kitų philosophų ir gamtos mokslų yra ans raštas, rašytas angliškoj kalboj ir apie metą 1890 pabaigtas, kurs vadintas  Secret  Doctrine,  tai esti Paslėptas mokslas.

Pagal ne kurio mokslininko ištarimą (veizd. Karl Bleibtreu, H. P. Blavatsky und die Geheimlehre, Berlin, 1904), šitas raštas yra įstabiausias dalykas XIX amžiaus, ir jis vis daugiau pastos pažįstamas, kaip veik žmonija pradės vėl daugiau ir giliau manyti.

Parašytas tas didis raštas ne kurios Helenos Petrovnos Blavatsky; bet, kaip ji pati sako, ji tik užrašytoja. Autorius to rašto yra nepažįstamas žinovas, kurio žinojimas, kaip ans mokslininkas sako, kiekvienam skaitytojui tur visai stebuklingas pasirodyti, kadangi jis suglaudžia ne vien visus vyriausius gamtos mokslus iš seniausių lig mūsų laikų, bet ir taipo jau visus tikybos ir philosophijos mokslus, ir jis nurodo ant raštų, apie kuriuos paprasti mokslininkai nei sapnuote nesapnavo, bet kurių kelintas senuose užslapčiuose jau dabar surastas.

Bet joks mokslas tam negali būti išmintingas, kurs nepasiduod išminčiai ir tokiu būdu raštuose neišpažįsta išmintį. Vienat mumyse ir theosophiški mokslai tegal theosophiškais pastoti, šiaip jie daugiau nieks neng žodžiai. Bet ir jau visai paviršutiniai jie atsižymi. Jie ne tiek pasirūpin apie gyvasties pavidalus, kiek apie gyvastį patį, ne tiek apie daugybę, kiek apie tą vienybę, iš kurios visa daugybė pareina.

Theosophiški mokslai todėl suglaudžia visą žmonėms tuom tarpu prieinamą žinojimą apie paskutinius gyvasties klausimus, kaip jie tik dvasiškai iškilusių žmonių statomi. Bet neapsirikim, tai ne žmonės, kurie, norėdami gyvasties paslaptis išpažinti, juos vis daugiau į paviršių traukti bando, kol jie jiems niekum kitkum nepastoję neng pavidalų šešėliai arba materijos pasijudinimai. Gyvasties paslaptys į paviršių nepatraukiamos. Reikia pačiam lig jų iškilti, tai ir galima jas išpažinti ir mokslus, apie jas mokinančius, sumanyti.

Theosophiški mokslai ir tokiu būdu kaip theosophiški apsireiškia, kad žmogus, juos tyrinėdamas, pajauč savyje naują išpažinimą, naują gyvastį užtekant. O kad tai nenusiduoda, tai gal būti, kad tie mokslai ne theosophiški arba jie tam žmogui negal theosophiškais pastoti. Bet tada jis turėtų juos atidėti, kol ne bene vėliau jie jam bus ant naudos. Nesa mokslas iš theosophijos turėtų tą kelią atsekt mokyti, kuriuom theosophijon eiti galima.

Aplamai sakant, ragin theosophiški mokslai žmogų išpažinti, kad vislab, kas esti, viena didi vienybė, viens daugsąnarinis gyvasties apsireiškimas yra. Kad Dievas žmoguje ir žmogus Dieve išsipažįsta, tai jis tuomi save kaip visybę išpažįsta ir visybę — kaip savo esybės apsireiškimą. Theosophiški mokslai todėl ragin teisybę išpažinti visuose daiktuose, nežiūrint į jų paviršutinius pasirodymus, su kuriais paprastas gamtos mokslas imasi.

Theosophiški mokslai paakin ant žmogaus esybės ir ant esybės visos pasaulės, kurioj žmogus kaip koks pavidalas ir pragaištanti vaidila kruta. Jie parodo dvasiško žmogaus pradžią ir jo siekį, žmogaus surėdymę (organizmu), kuriame jis gyven, ir likimą, po kuriuom puola visi tie prigimties elementai, kurie pasisklaido, kad juos sulaikąs ryšys, būtent dvasiškas žmogus, atsileidžia. Jie ragin išpažint, kad šitas žmogus ne ans pavidalas, kurs mūsų pajutimams apsireiškia, bet ta patybė, kuri pavidalu, vadinamu persona, apsisakydin ir kuri nerišta prie to pragaištančio pavidalo, kuri pati nepragaištanti ir savo nepragaištingumą išpažinti gal.

Theosophiški mokslai parodo, kad gyvenimo tikslas tas yra, kad kiekvienas ant išpažinimo savo dieviškos patybės ir esybės pareitų ir kad jisai taip tankiai į šį amžių pareiti tur, kol ne jame išvaduotojis (atpirktojis) prisikėlęs ir jis dievišką savęs išpažinimą ir tobulą liuosybę įgijęs yra.

Jie mus mokin, kad dieviško teisingumo įstatymas, arba karma, kaip kituose šventuose raštuose sakoma, neperkreipiamas, neaplenkiamas ir neišvengiamas, bet kad žmogus šitame ar naujame amžiuje dagoja, ką jis sėja, ir kad nėra kito nusižengimo atleidimo neng to, kad žmogus pasiduod savo dieviškai patybei ir kyla iš savo žemosios, klystančios ir nusižengiančios patybės (personos).

Kad žmogus savyje ir visoj žmonijoj Dievą išpažintų, tai jis iškiltų į tikrajį žmonijos prakilnumą. Pasaulė yra pilna taisytojų ir gerintojų, kurie žmonijos medį nor pagerinti, jį iš paviršiaus apkarpydami. Bet žmonija tik iš vidaus pagerinama, savo aukštęją esybę išpažindama ir joje gyvendama. Nesa tada išnyksta iš savęs, kas tarp žmonių viso piktumo ir žemumo pradžia.

Užtekėjimas dieviškos išminties, arba theosophijos, vienat gal žmonijai suteikti pakajų ir santaiką tarp luomų ir tautų, tą pakajų, kurio ji taip trokšta. O šita dieviška išmintis nėra jokia svajonė arba fantazija, bet tikresnė tikrybė neng pats gyvastis, kuriuom taip pasimėgstame.

Kiti Vydūno straipsniai

Pagrindinis puslapis

Vydūniškoji psichologija kasdienybėje

 English version