TIKRIAUSIAS BUDAS ŽMONEMS GELBĖTI

Labai maža tėra tų žmonių, kuriems nėra reikalinga jokios pagalbos. Jų neskaitant, visi jos privalo. Bet kiekvienas ir gali kitą gelbėti. Vien tereikia tai tikrai norėti. Kas dieną taikosi tam proga. Ir žmonės gelba vienas kitą. Tik nelygios vertybės ta jų pagalba. Tūli, norėdami kitą gelbėti, jį tik dar daugiau skriaudžia. Todėl labai svarbu žinoti, kas bus tikra, o kas netikra pagalba.

Yra visokių padėjimų, kuriuose žrnogui reikia pagalbos. Vienas neturi, kuo galėtų kūno gyvybę išlaikyti, kitas, nors ir turėtų, negali tinkamu būdu savo darbus atlikti, tretysis serga, o jei nebūtų pagalbos, turėtų nustoti kūno, turėtų mirti, kitas yra patekęs į gyvybės pavojų, vėl kitas kankinasi sunkiomis, slegiančiomis mintimis, nebūdamas aiškus savo viduje, neturėdamas ramybės, dar koks, skaudžiai varginamas abejojimais tikybos dalykuose, bijos mirties, pragaro ir t. t. be galo. Negalima viso minėti. Bet, rodos, ir užtenka, kas pasakyta. Svarbu vien išmanyti, kaip veikti reikia norint gelbėti.

Geriausiai pasiaiškysime visa, imdami paveikslų. Alkaną žmogų galima gelbėti jam duodant duonos. Bet, aišku, netrukus jam vėl reikės valgio. Veikiai vėl bus išalkęs. Ir vėl reiks jį valgydinti. Ir t. t. be perstojimo. Pagalba jam tebus naudinga trumpain laikui. Neiškels jo iš jo padėjimo. Ir jis turės gyventi nuolatai iš kito žmogaus malonės. Daug geresniu būdu žmogus bus gelbėtas, jį pamokinant ar verčiant pačiam savimi pasirūpinti, pačiam sau maisto pasipelnyti.

Bet imkime kitą paveikslą. Yra koks žmogus sveikas ir stropus, bet jam nesiseka atlikti, kas jam atlikti reikia.

Darbas neina paakiui. Nėra žmogus tam gana miklus ir nėra sumanus. Viską pradeda atbulai. Tikrai jis padėjime, kuriame pagalba būtinai reikalinga. Jį gelbėti, rodos, ir nesunku. Galima jo darba nors iš dalies atlikti. Vienok tuomet reikėtų visą jo amžių už jį dirbti. Negali todėl tokia pagalba būti tikroji. Daug geriau tas žmogus bus gelbėtas, kaid jį kas pamokys savo darbą tinkamiau pradėti ir varyti.. Taip jis su laiku galės gyventi savo galiomis.

Toliau apmąstykim ligonio padėjimą. Jis turi būti aprūpinamas, jeib galėtų išgyti. Ir, rodos, pagalba suteikta tam kartui būtų tobula. Vienok taip nėra. Joks žmogus nesirgtų, kad jis nenusižengtų kaip nors prieš gyvenimo įstatymus. Liga yra visuomet ženklas, kad žmogus ar negerai maitinas, vilkėja, dirba, pasielgia ir t. t. Ir todėl susirgęs žmogus bus tuomet geriau gelbėtas, kuomet jis ligoj ne tiktai aprūpinamas bus, bet ir mokinamas ligos priežastį ir tikro gyvenimo sąlygas išvysti.

Kitas žmogus, imkime, privalo pagalbos, kadangi jis kankinamas visokių skausmų, kurių jis regimai žudomas.

Jį gal likimas skaudžiai prispaudė, mirtis jam mylimą žmogų paplėšė ir t. t. Jam pagalba gali būti paguodos žcdžiai. Jų pasiklausydamas, jis pamiršta savo skausmus. Bet nėra abejotina, kad juos veikiai vėl atmys ir vėl turės kęsti kaip lig tol. Geresnė pagalba bus toji, kuri žmogų ne tik akies mirksnį nuramys, bet jam parodys kelia, kuriuo pats žmogus galės iškilti iš skausmo ir nuliūdimo.

Dar kits žmogus gal varginas klausimais apie gyvybę ir mirtį, apie gyvenimo mįslę ir tiksla ir negali rasti jokios išeigos. Nusikankina visokiu būdu. Kenčia baimę dėl Dievo rūstybės, pragaro ir velnio baisumų. Ir ieško pagalbos, ir, rodos, ją randa. Įkalbama jam kas noris, ir jis ,,tiki". Bet užeina laikai, kad vėl abejoja ir vėl griaužiasi. Tuomet jam vėl reikia pagalbos, kaip alkanam žmogui. Tik pats išmokęs išvysti gyvenimo slėpinius, pats įgijęs tuose dalykuose išmanymą, jis nebešauktų pagalbos. Abejonės jo nekankintų. Ka žmogus pats yra ištyręs, apie tai nebeabejoja. Tokiam žmogui nieks ir nebesukelia abejonių.

Iš visų tų paveikslų matyti, jog tikroji pagalba yra ta, kuri žmogų padaro savišku, kuri jį pastato visiškai ant jo kojų. Norėdami ką gelbėti, visuomet turime stengties jo paties jėgas ir galias sužadinti ir ji patį paraginti jomis pasinaudoti.

Tik tasai yra tikrai gelbėtas, kurį pagalba padarė jo paties gelbėtoju. Kuo mažiau gelbėtasis mums, o kuo daugiau sau pačiam turi dėkoti už iškilimą iš vargo, pavojaus, abejonės, skausmų ir t. t, kuo mažiau jo palaima, jo gerovė dera iš kito malonės, bet yra jo paties nuopelnas, tuo jis geriausiai yra gelbėtas.

O kad mes visą amžių būsim kitus gelbėję, bet nieks nepareis iš mūsų malonės arba geros valios, tuomet mes būsime tikrai gelbėję. Todėl ir galima sakyti, kad tikriausiai pagalba bus toji, už kurią gelbėtasis pasijaus mums tik kaltas, kaip už gerą patarimą.

Tikroji pagalba nepadaro kito žmogaus mūsų kaltininku. Ir pagalbos vertybė tiek kyla, kiek mažiau kitas žmogus yra priverstas mūsų malbnę atsiminti.

Priešingai, mes kito negelbame, nors tikėtume tai darę, kuomet jo išmitimas, jo sveikata, jo ramybė, jo viltis ir tikėjimas dera visiškai iš mūsų, kuomet jis su visu savo gyvenimu yra priverstas mūsų remties.

Nelengva tikru būdu gelbėti. Ir gal todėl tūlas visai atsisakys kitą gelbėti. Vienok tai būtų apsirikimas. Veikiau netikru arba netobulu būdu gelbėti, negu visai suleidus tai darius. Svarbu žinoti, kaip reikia taikyti pagalbą ir kad būtina yra gelbėti be susilaukimo dėkos ar gal net kokio atlyginimo.

Iš tikrųjų mes kiekvienas kalti kitą gelbėti. To nedarydami pasiliekame vienas kitam kaltininkais. Todėl ir už pagalbą kitas mums nieko nėra skolingas. Bet mes to ir neturėtume įsidingoti. O jau visai ne gelbėtajam kaip noris prikišti.

Tikroji pagalba ypačiai viename dalyke labai reikalinga. Tai yra tikyba. Čia netikusiu būdu gelbėti yra labai kenksminga. Tik apmąstykime, kaip maža yra saviškumo tikybos dalykuose. Paprastai vienas į šį bei tą  tiki, kadangi kitas į tą patį dalyką tiki, tai esti jį teisingu skaito. Taip laikosi ištisos žmonijos kartos tikėjimas. Ir jis remiasi tuo, kad tos kartos tėvai taip tikėję ir atgal tųjų tėvai per ilgus amžius. Toks tikėjimas, kurs tėra skaitymas teisybe, kas kitų tuo buvo laikoma, yra kaip koks tinklas, seniai ir iš lengvo pintas ir mestas ant žmonių širdžių ir sąmonės ir į kurį jie įsikibę laikosi, kad nepaskęstų.

Bet sakoma, vienas savo tikėjimu tvirtina kito tikėjimą. O tai teisinga. Tik reikia tai kitaip negu paprastai išmanyti. Tikėjimas turi būti gyvybė. Tas tuomet ir žadina gyvybę. Gyvybė užsidega prie gyvybės. Todėl tik tas, kuriam tikėjimas yra jo esybės dalyku, tegali kitą jo tikėjime stiprinti. Jis pats yra saviškas, pats ištyręs tikybos dalykus. Jis žino, jog tik tai yra tikyboje naudinga, ką pats pajautęs ir ištyręs esi. Ir todėl jis nesako: ,,Tikėk, kadangi aš tikiu", bet: ,,Yra tikybos kelias, vaikščioki juo!" Bet pats jį turi susirasti ir pats juo žengti. Aš tegaliu tvirtinti, kad tai galima.

Pagal tai gyvenant, kiekvienam turi pasisekti visiškai stovėti savo kojomis ir tikybos dalykuose. Kitaip nieks neišeis iš abejonių. Tikybos dalykuose žmogų gelbėti jo nepadarant savišku yra jį skriausti ir silpninti. Ir todėl čia daugiau negu kitur pasirodo, kad žmonės kartais nori viens kitą gelbėti ir tiki tai darą, o tačiau viens kitą tik kuo daugiau silpnina ir skriaudžia.

Nesa tai nėra pagalba, kad žmogus kito žmogaus saviškumą silpnina ir jį padaro savo įrankiu. Ypačiai jam ikvėpdamas savo nuomones, savo geismus ir mintis. Tuomet žmogus puola iš žmogaus stovio ir pastoja vergu, kurs nedaug aukščiau gyvena negu gyvulys. Jame vyrauja įkvėptos mintys ir įkvėpti geismai, ne jis pats, ne dvasiškoji jo siela. Jis tėra žmogaus pavidalas, kurs tai šio, tai to žmogaus ir jo galių valdomas. Kas nori kitą gelbėti, turi kiek įmanydamas žmogų jam pačiam paduoti.

Bet manantieji pagaliau tik sakys, kad žmogus vienas yra silpnas ir, jį paduodant visai jam, jis apleidžiamas. Tai teisybė. Ir yra, kaip iš pradžios sakyta, kad beveik visi žmonės privalo pagalbos. Bet ta pagalba negali jam pareiti taip visiškai iš kitų. Tikroji pagalba turi pareiti iš versmės viso gyvenimo. O tą pagalbą kiekvienas žmogus tegali pats pasiimti. Pastodamas savišku, jis tiesiog stojasi į gyvenimo Priežastį.

Kaip viskas iš Jos, tos vienos Priežasties, pareina, taip ir žmogus. Tik jis su savo siela ir dvasia Jai stovi arčiau. Jam tereikia visuose padėjimuose tai atsiminti. ir jo nieks negalės apveikti nei prispausti. Žino jis, jog ta galia, iš kurios jis kilęs, kurios jis mažas yra apsireiškimas, tai yra ir jojo pagalba, apsauga bei prieglauda. Iš jos jis negali išeiti ir tik vien ją pamiršti. O kaip jis tuomet pasilpsta, taip jis patvirtėja ir padidėja Ją atmindamas ir nuolatai širdimi Jospi kreipdamas.

O kad mes viens kita gelbėti turime progos, tad jos nepraleiskime, jos nenaudoję. Bet visuomet atsiminkime, kad reikia kitą prie to priversti savišku pastoti, o pagaliau parimti, gyventi Tame, kas visos pagalbos versmė yra. O nuostabiu būdu tokią, būtent tikriausią, pagalbą tegalime viens kitam suteikti, patys susiieškodami visos gyvybės ir galios pradžios ir priežasties, gyvendami tikyboje su Tuo, kas amžina.

Kiti Vydūno straipsniai

Pagrindinis puslapis

Vydūniškoji psichologija kasdienybėje

English version