ŽMOGUS IR GYVULYS

Nelygi žmonių dora ypačiai aiškiai pastebima žiūrint į žmonių santykius su gyvuliais. Rytų žemėse gyvena milijonai žmonių, kurie niekuomet nekankina gyvulių ir jų nežudo. Nesa mėsos tie žmonės nevalgo. Europoje, kur beveik visi krikščionys yra, žiūrima į tokį pasielgimą su pašiepa.

Kaip žinoma, Europos žmonės nelabai maloniai apsieina su gyvuliais. Nors pradeda praplisti gyvulių apsaugos draugijos, nors tūluose kraštuose baudžiami žmonės, kurie gyvulius kankina, vis dėlto dar yra labai skaudus gyvulių likimas Europoje.

Tai parodo ypačiai trys dalykai. Gyvulių kraujas dar kasdien srovėmis praliejamas. Tūkstančiai jųjų kas dieną skerdžiami, jeib žmonės jų mėsa maitintųs. Dar maža tėra tų žmonių, kurie numano, jog žodis ,,nežudyk!" gali būti duotas atsižvelgiant ir į gyvulius. Paprastai tikima, kad žmogus negalėtų gyvas išlikti mėsos nevalgydamas. Ir kol nebus plačiai išmanyta, jog tai tačiau galima, gyvuliai bus tam žudomi. Minėti berods reikia, kad didžių miestų skerdynėse žiūrima gyvulį žudyti jam padarant kuo mažiau skaudėjimų.

Kitas būdas gyvulius kankinti ir žudyti yra medžiojimas. Kiek tuomet gyvuliai kęsti turi, rodos, kiekvienas protingas žmogus žino. Valandų valandas jie gainiojami ir nežino, kur dingti iš mirties baimės, kol pagaliau nenušaujami. Reikėtų kiekvienam apie tai bent mažumą pamanyti, tuomet išvystų, jog medžiojimas yra žemos doros apsireiškimas, nors medžiotų ir aukštesniųjų luomų žmonės.

Trečiu būdu gyvuliai kankinami aukščiausiose Europos mokyklose. Vadinamas šis kankinimas vivisekcija, tai esti gyvių pjaustymas. Įsivaizduokime, kas čia daroma. Gyvulys, dažniausiai šuo, prirakintas ant kokios lentos, yra pjaustomas tiek žmonių, kiek tik prieiti gali. Vieni turi darbo prie jo akių, kiti - prie nugaros dirgsnių ir t. t. Gyvulys pjaustomas, lyg jis tebūtų medis arba šiaip koks daiktas. Kuomet vienam kartui užtenka tų studijų, gyvulėlis nuvežamas šiek tiek sulopytas į tam tyčia įtaisytą kambarį ir paliekamas, kol nepasirodo reikalinga j, toliau pjaustyti. Ir tai daroma taip ilgai, kartais kelias dienas, net savaites, kol nenumiršta nelaimingasis kankinys. Tuomet kitas prirakinamas prie lentos.

Sakoma, tai reikalinga, jeib gydytojai geriau išmoktų žmonių ligas gydyti ir žmonės neprivalytų tiek kęsti. Negalima trumpai išrodyti, kad tai yra apsirikimas. Tik tai tenoriu pasakyti, kad žmonių ligos tegali būti šalinamos išminties ir doros augimu. O vivisekcijoj to visiškai nėra matyti.

Tie gyvulių pjaustytojai neturi nei menkiausio pasigailėjimo nebyliais gyvulėliais. Ir tūli, be abejonės, nesigailėtų žmogų taipo jau žudyti, jeigu tvarka tarp žmonių tai prileistų. Kiti berods pasibaisėtų, kad kas ir tik pamanytų, jog jie ir gyvą žmogų galėtų taip pjaustyti. Tačiau ir tokie mokslininkai dažniausiai laiko žmogų ir gyvulį tik materijos krūva. Nėra jiems tarp jų didžio skirtumo.

Trumpai pasakius, mūsų stovis, atsižvelgiant į gyvulius, yra toks: žmonės tiki tiesą turį gyvuliui daryti, ko jie nori; jų sąžinė jiems dažnai nieko nesako apie tai, kad ir gyvulys, kaipo žmogus, atbojimo vertas yra, kad žmogui reikėtų žiūrėti į gyvulį kaipo į draugą.

Gyvulius geriau pastebėdami, išvysime, jog jie ne taip labai skiriasi nuo mūsų. Be abejonės, jie yra sąmoningi. Jie turi geismų ir jausmų. Jie apreiškia džiaugsmą ir nuliūdimą, nekantą ir užuojautą, parodo protą ir gudrumą.

Paprastai vadiname gyvuliu jo kūną, kaip dažnai ir į žmogų tiktai žiūrima kaipo Į kūną. Ir tuomi nukrypstame nuo to, kas turėtų būti pastebima. Patsai žmogus yra siela, kuri apsireiškia kūnu. Taip ir gyvulys yra siela, kuri gyvena kūne. Kuomet taip nors kartais pažvelgtume į gyvulį, daug žmoniškiau su juo pasielgtume.

Įvairiuose dalykuose gyvuliai daug gabesni už žmogų. Žmogus tarsi iš visų gyvulių savyje po mažumą teturi. Todėl pavienis gyvulys viename ar antrame dalyke tobulesnis už žmogų. Šuo daug geresnės uoslės turi negu žmogus. Žirgas ir tamsoj suranda kelią, kuomet žmogus visai nebsusivokia. Aras ir erelis nuostabiai toli matyti gali. Tūli gyvuliai stato sau trobas arba lizdus, kad joks žmogaus darbas su tuo negali susilyginti. Voras mezga tinklus, kad tegalima tuo stebėties. Skruzdėlės ir bitės talp tvarkiai gyvena savo draugijoj, kad žmonės tegali iš jų sau imti paveikslą.

Gana dažnai galima pastebėti, kaip gyvuliai ir užjaučia viens kitą. Indijoj yra įtaisytos gydyklos, kur gyvuliai gydomi. Kartą ten koją lūžęs šuo buvo išgydytas ir paleistas. Po kelių dienų jis sugrįzo atsivesdamas kitą sužeistą šunį. Kartą keleiviai vežėsi su savim ant laivo vyrišką ir moterišką beždžionę. Patinui susirgus, patutė bandė jį visaip palinksminti. O kaip tasai pasimirė, ši nebeėmė maisto ir pasimirė taipo jau. Žinomas yra dalykas, kad šunys dažnai miršta ant kapo savo savininko. Vienas gydytojas laikė savo troboj varną. Kartą pasivaikščiodamas rado mažą kokį paukstytį ir jį parsinešė. Bet tas paukštytis nelesė, ir niekaip nebuvo galima jam į snapą maisto įkišti. Varna stovėjo ir žiūrėjo, kaip gydytojas varginos. Ir jam vos nuėjus, ji nužengė pas mažąjį paukštelį ir gražiai palesino paikutį.

Daug tokių nusidavimėlių galima surašyti apie gyvulius. Bet yra ir tokių atsitikimų, iš kurių galima matyti tarsi gerą gyvulių širdį. Plačiai žinoma yra, kaip Alpėse šunys keleivius iš mirties pavojaus išgelba. Labai dažnai šunys skęstančius ištraukia iš vandens. Kartą jaunas išdykėlis išplaukė laiveliu ant ežero ir, išmetęs iš laivo savo šunį, sudavė jam irklu į galvą, norėdamas jį užmušti. Bet tuo tarpu pačiam įkritus į vandenį, jo šuo, jį pagavęs už skverno, išplaukė iš vandens ir savo kankintoją iš mirties išgelbėjo.

Tūli mokslininkai yra tyčia tyrinėję gyvulių sielos apsireiškimus. Garsus tame pastojo vokietis Dr. Th. Zell. Jis yra pasistengęs išrodyti, kokios yra gyvulio manymo ir proto ribos, kiek gyvulio sielos apsireiškimai prilygsta žmogaus sielos apsireiškimams ir kaip jie skiriasi nuo viens kito ir t. t.

Kuomet į visa tai įsižiūrime, gyvuliai mums pastoja daug artimesniais. Ir suprantame, jog jie yra iš tikrųjų mūsų artimais. 

Dar aiškiau tai pamatome pasiklausydami, ką išmintingiejie sako apie viso pasaulio gyvybės vienumą. Nuolatai iš jų išgirstame, kad visa gyvybė pareinanti iš vienos versmės ir kad ton pačion versmėn viskas ir grįžta.

Kelias tam esąs toks. Pirma skaldosi vis daugiau tos versmės apsireiškimai, o tad jos vėl daugiau vienijasi. Taip pirmiau randasi tie mažų maži trupinėlial, iš kurių susideda regimasis pasaulis. Iš šitų trupinėlių statomi pavidalai. Daro tai ypatingos, tvarkančios dvasinės jėgos. Taip, paveikslui, augmenų pavidalai susideda iš trupinėlių, kurie valdomi vienos ir tos pačios jėgos. Bet ta jėga, kuri yra ir sąmonė, tveria daug pavidalų. Yra žinoma, kad viena idėja gali apsireikšti įvairiais būdais. Gyvulijoj minima jėga nebeapima taip plataus pavidalų skaičiaus. Pavidalai stovi jai, kaipo idėjai, tarsi arčiau. Lyg sąmonė, kuri apsireiškė augmenijoj, daugiau būtų skaldyta gyvulijoje. Pamatinės versmės apsireiškimai, kurie regimame, materiniame pasaulyje dalinosi į nesuskaitomas dalis, toliau, sąmonės srityj, skirstosi į įvairias sąmonės rūšis.

Ant žmogaus laipsnio šis išsiskirstymas yra toks galutinis pastojęs, jog kiekvienu žmogumi apsireiškia skirta sąmonė, kiekvieno žmogaus pavidalas, o ypačiai tojo vidaus gyvenimas yra ypatingos sąmonės, idėjos reiškinys ir stovi jai arčiau negu visi kiti pavidalai. Žmogaus pažanga yra išmintingųjų matoma žmogaus iškilime lig to išmanymo, kad jis tačiau nėra nuo viso skirta vienata, bet kad aukščiausioji jo esybė yra ta pati ir visame.

Gyvulijoj gamtos protas, sutvėrimo mintis, apsireiškia, apskritai imant, savo būdu kiekviena gyvulių veisle. Todėl tos pačios veislės gyvulių gyvenimas yra tas pats vieno, kaip ir kito. Skirtumai labai maži.

Žmoguje tame visai kitaip. Kiekvienas yra sau šičia pasaulio versmės apsireiškimo įrankis. Ir todėl kiekvienas žmogus yra save jaučiąs, norįs, žinąs aš.

Taip manydami, mes kreipiame savo sąmonę ne į pavidalą, bet į esybę tų pavidalų. Ir bandome suprasti gyvulį ir žmogų kaipo sielas. Aiškus jųjų skirtumas. Bet taipo jau aišku ir yra, kad žmogaus ir gyvulio sielos yra gentys.

Visa gamta, o kuo daugiau gyvulija tiesiasi žmogauspi. Gyvulija tarsi stengiasi kuo veikiau jo stovį pasiekti, kaip žmogus pasiilgsta Dievo. Tokiu būdu žmogus stovi prieš gyvuliją kaipo jos Dievas. Neturėtų jisai būti jos velniu, kaip tai dažnai yra.

Prie to noriu pridėti dar vieną paaiškinimą, jeib tie, kurie labai greitai mano skelbtus mokslus vadina nekrikščioniškais, nežinodami nebūtų man neteisingais. Šv. Paulius rašo Gr. Rom. VIII. 18—3 maždaug tą pat, ką aš šičia aiškinau. Tvirtina jis tiesiog, kad sutvėrimas trokšta išganymo, kad jis alksta, [kad] būtų išliuosuotas iš vergovės ir dalyvautų Dievo vaikų dykybėje.

Iš to matyti, kokią vietą pasaulio evoliucijoje užima gyvuliai ir kad krikščionybės mokslas į juos žiūri kaipo į žmogaus draugą. To tūli bažnyčios mokintojai nenorėjo. Ir visaip išguldė žodį "sutvėrimas". Bet vienas vyriausiųjų autoritetų, lygiai to Šv. Pauliaus rašto išguldytojų, būtent Jonas Auksaburnis (Chrizostomas) sako: ,,Mes turėtume visuomet dejuoti dėl sulaikymo savo pakilimo. Nesa, jeigu, kaip apostolas sako, sutvėrimas, kurs neturi nei išminties, nei proto, pasiilgsta ir baimijasi, tad turėtume kuo daugiau gėdyties, kad mes to nedarome". Aišku yra iš viso to, jog žodis sutvėrimas stovi už gyvulius.

Nėra abejonės, kad kuo geriau išmanysime savo padėjimą ir savo gyvenimo uždavinį, tuo geriau ir suprasime, kas gyvuliai yra, ir su jais pasielgsime doriau, pastosime žmoniškesniais.  

Pagrindinis puslapis

Vydūno filosofiniai apmąstymai

Vydūniškoji psichologija kasdienybėje

English version