Apie vaikystę ir mokslo metus

Elena Čiudakova

   Jos gimtinė toli nuo Lietuvos, pietryčių kryptim keliaujant per Baltarusiją ir dar toliau, iki seno rusų miesto Briansko. Abu Elenos Čiudakovos tėvai kilę iš vietinių miestiečių. Jie niekada ir negalvojo išauginsią artistę, operos dainininkę. Tiesa, motina, Aleksandra Miasnikova, buvo gimusi šeimoje, kuri turėjo meninių polinkių: namuose ji girdėdavo dainuojant vyresniuosius, o kartais būdavo nuvedama ir į cerkvę pasiklausyti, kaip sodriu, galingu bosu chore gieda tėvas, Pavelas Miasnikovas, išvaizdus vyriškis ir stropus darbininkas tekintojas (1919 metais jis išvyko į kaimą duonos ir namo nebegrįžo), Aleksandrai, svajojusiai apie aukštesnį mokslą, tėvui žuvus teko ieškotis gerai apmokamo darbo ir padėti Miasnikovų šeimai prasimaitinti. Darbo gavo garvežių gamykloje, vakarais dar lankė buhalterių kursus, o meninius poreikius tenkino saviveikloje: dainuodavo gamyklos koncertuose, dalyvaudavo dramos būrelio statomose pjesėse. Ji turėjo stiprų sopraną, skardintį per visą salę, be to, buvo graži, tad galėjo didžiuotis nemenku pasisekimu. Gamykloje Aleksandra susipažino ir su būsimuoju vyru Venjaminu Makovskiu. Dar berniūkščiu pradėjęs šniukštinėti po gamyklą, kurioje liejo prakaitą kelios šeimos kartos, Makovskis anksti patyrė carinės Rusijos darbo žmonių dalią ir, įsitraukęs į revoliucinį judėjimą bei politinę kovą, užpildė jais visą jaunatvišką savo gyvenimą. Baigęs vakarinius technikos kursus, daugiau apie mokslą nebegalvojo - labiausiai jam rūpėjo deklaracijos, klubai, eserų anarchistų malšinimas, kovos su interventais, vėliau - komjaunimo, partinis organizacinis darbas. Vedė anksti, turėdamas dvidešimt dvejus metus.
    Jaunavedžiai apsigyveno nedideliame, seno medinio namo kambarėlyje, kur 1925 metų pavasarį gimė pirmoji duktė Elena.
    Elena ateina į pasaulį šviesų, triukšmingą gegužės pirmosios rytą, kai pro langus kartu su saulės spinduliais veržiasi iš gatvės garsiakalbių maršai, minios gaudesys.
Seni žmonės sako - negerai gimti gegužės mėnesį. Tačiau motinai tai nekelia rūpesčio: mergytė, tiesa, smulkutė, bet judri, parvežta namo rėkia kaip ir visi mažyliai - garsiai, įkyriai, be jokių ypatingų intonacijų. Auga sveika, stipri, gal kiek per daug kaprizinga.
Sulaukę sūnaus, Makovskiai persikelia į trijų kambarių nameli, apsuptą sodo. Netoliese teka Desna. Į jos pilkus vandenis po mažojo sūnaus mirties dažnai žvelgia liūdna motina: vyro griežtai sudrausta ji atsisako saviveiklos, dainavimo ir grįžusi iš gamyklos tvarkosi namuose, rūpinasi dukra - kaip įmanydama ją lepina, myluoja, tik ne visada ir jai laiko užtenka. Pareina žiemą jau sutemus, stveriasi darbų; krosnį kuria, valgį verda, o kambaryje už sienos šaukia vaikas. Palauk, palauk, tuoj ateinu! Lyg tyčia nesiseka - malkos šlapios, kol įdegė, įpūtė, dukrelė ir nutilo. Žiūri, miega lovytėje susirietus, o ant skruostelių blizga dar neišdžiūvusios ašaros. Kaip paskui savęs nekaltinsi, nepriekaištausi sau visa gyvenimą, kad neatėjai, nenubučiavai tų ašarėlių, leidai užmigt su skausmeliu!
    Po kelerių metų Makovskiai palieka gimtąjį Brianską ir išsikelia i Smolenską. Apsigyvena daugiaaukščiame plytų name, pro kurio langus paaugusi mergytė atidžiai žvalgo žalias Dnepro pakrantes. Ji guvi, pastabi, greit suima į savo mažą galvelę kas reikia ir ko nereikia. Pradėjusi lankyti vidurinę mokyklą, atranda platesnę dirvą prigimties savybėms reikšti: vadovauja, organizuoja, stengiasi visur būti pirmoji. Matyt, iš tėvo bus paveldėjusi ne vien išorinį panašumą. Dainavimu taip pat atkreipia į save dėmesį. Demonstruojamas kino salėse naujas filmas su populiariąja kino aktore L. Orlovą, ir audringo susižavėjimo banga vilnija po miestą. Kuri gi mergaitė, turėdama trylika metų, nesvajoja tapti kino žvaigžde! Elena ne vien svajoja - įsiklausiusi Orlovos dainelę padainuoja mokyklos koncertėlyje.
    ,,Nejaugi iš jos kas nors išeis? - mąsto motina, grįždama tyliomis miesto gatvėmis namo,- bus dainininkė?“
    Svajones sugriauna ir tylą suardo pirmieji birželio šūviai. Tėvas, armijos politinis darbuotojas, išeina į frontą. Motina su Elena ir antruoju ketverių metų sūnumi Viačeslavu lieka laukti nežinomo savo likimo.
    Mūšiai artėja. Smolenskas kas naktį bombarduojamas. Paauglės mergaitės širdį drasko sirenų kauksmas, moterų ir vaikų raudojimas, į atmintį įsirėžia degančių gatvių, griūvančių namų vaizdai; kyla noras pasipriešinti, protestuoti, iš visų jėgų šaukti - ne, ne!
    Gyventojai evakuojami į krašto gilumą, ir Aleksandra Makovskaja su vaikais randa prieglobstį Tambovo srityje, Kirsanovo mieste, kur netrukus gimsta jauniausioji duktė įneša.
    Tolimame priešo užnugaryje, Kirsanove, gyvenimas atrodo lyg ir normalus: veikia mokyklos, kino teatrai, pionierių stovyklose žaidžia vaikai. Bet visko prasmė jau kita. Elena iš karto subręsta: jai nebeužtenka pamokų ir mokyklos, ji trokšta aktyvios veiklos. Pradėjusi dirbti pionierių vadove, iš visos širdies stengiasi padėti karo našlaičiams, apgaubti juos meile, rūpesčiu.
    O karo aukų vis daugėja. Į miestą ešelonais gabenami sužeistieji. Atsidaro septynios karo lauko ligoninės, viena - vidurinės mokyklos patalpose, kur jaunimas organizuoja sužeistųjų globą. Elena su įkarščiu ir pasiaukojimu imasi slaugyti ligonių.
    „Kiekvieną mėnesį duodavau kraują sužeistiesiems, skaičiau jiems laikraščius, knygas, rašiau laiškus, padėjau juos prižiūrėti. Atrodo, taip maža neaprėpiamo šalies skausmo akivaizdoje ir tiek daug vienam jaunam žmogui!
    Kartu su kitomis mergaitėmis Elena išmoksta tvarstyti lengvesnes žaizdas, ir gydytojas veikiai pastebi, jog ta liesutė didžiaakė Makovskaja nevengia pasilikti ir prie sunkiai sužeistųjų. „Jūs galėtumėte būti medike“, - sako jai.
    Iš tiesų, juk dabar tai reikalingiausia! Ir baigusi keturių mėnesių medicinos seserų kursus, pradeda dirbti ligoninėje.
    (Kai kurių straipsnių autoriai rašo E. Čiudakovą svajojus apie chirurgo specialybę. Kažin ar tokia mintis pagrįsta. Tėvas sako ne kartą mėginęs įskiepyti dukrai ,,racionalų požiūrį į gyvenimą - pasirinkti kokią nors rimtą profesiją, pavyzdžiui, ekonomistės ar buhalterės“. Tačiau dukra visuomet būdavo nesukalbamai užsispyrusi - savo kelią žinojusi anksti, o medicina tebuvusi tik tarp kitko.“ Be to, juk ir tuomet ji ne tik dirba medicinos seserimi, bet ir dainuoja, deklamuoja.)
    Ligoninėje susiburia muzikos mėgėjų ratelis: du neblogai dainuojantys leitenantai - vienas baritonas, antras tenoras, du gitaristai, pianistė, fronte apakęs tankistas - puikus muzikantas, griežiantis bajanu. Jiems vadovauja prieš karą Leningrade kultūros namų direktoriumi dirbęs kariškis Ivanas Čiudakovas, o grupės siela tampa Elena Makovskaja, visų vadinama Lakštingalėle. Jai dainuojant pritaria dažniausiai gitara arba bajanas, o kartais ir visas instrumentinis trio. Koncertai rengiami ligoninės patalpose ir buvusioje mokyklos sporto salėje, į kurią susirenka Kirsanove gyvenančios karių šeimos. Makovskajos dainavimas visiems patinka: būdavo, išeis truputį nedrąsi, mėlynu sijonėliu, motinos siuvinėta pilka palaidinuke, glotniai susišukavusi trumpus plaukus, ir pragysta kažkaip ypatingai jaudinančiu balsu. Dainuoja rusų liaudies ir populiarias karo metų dainas - T. Chrenikovo „Eik į žygį, mano mylimasai“, I. Dunajevskio "Mano meilė", karių pamiltą "Jūreivę", kai ką iš L. Utiosovo repertuaro, ir būtinai visų mėgstamiausią - rusų liaudies dainą „Nebarki manęs, motinėle“. Slaviškai liūdna dainos melodija, lyrinė nuotaika, aukštas, skaidrus balsas ir jausmingas atlikimas, matyt, primena sužeistiesiems pasiilgtą ramybę, namų jaukumą, brangius artimųjų paveikslus. Elenai ne vis tiek, ką išgyvena jos klausytojai, ką jie norėtų išgirsti: jei palatoje nemažai ukrainiečių, padainuoja Odarkos dainą iš S. Gulak-Artemovskio „Zaporožiečio už Dunojaus“, kitiems - M. Blanterio dainą apie Rostovo miestą. Koncertai užbaigiami bendra daina: artistai, ligoniai, personalas iš visos krūtinės užtraukia A. Aleksandrovo „Šventąjį karą“.
    Po trijų mėnesių nedidelė trupė išauga į dvidešimties žmonių meno saviveiklos kolektyvą, koncertuojantį ir kitose Kirsanovo ligoninėse, aplinkiniuose kolūkiuose. Išsiplečia repertuaras; Elena Makovskaja su patosu, įsijautusi skaito patriotines eiles, ypač įspūdingai deklamuoja rūstų, skausmingą M. Isakovskio ,,Atsisveikinimą“, vaidina pjesėse, pavyzdžiui, A. Čechovo „Meškoje“.
    Pasirodymai karo meto scenoje pažadina Elenos artistinę prigimtį, ir iš pat pradžių ji pradeda suvokti artisto profesijos šventumą, menininko atsakomybės didumą. Savo pirmosios publikos-kariškių ji niekuomet nepamirš ir visą gyvenimą dainuos jiems su. ypatingu pakilimu.
    1943 metų spalio mėnesį Elena išteka už Ivano Čiudakovo ir išvažiuoja į Alma Atą. Ten taip pat randa daug klausytojų, kuriems ir vėl dainuoja. Vyro skatinama įstoja į Kazachijos valstybinės konservatorijos vokalinį skyrių. Bet vyksta karas, o jai - aštuoniolika metų! Pasimokiusi keletą mėnesių, meta konservatoriją ir pradeda lankyti radistų kursus. Naujos specialybės išmoksta labai greitai, paskiriama radiste į Pavlodaro aerodromą, o iš čia perkeliama i Vilnių.
    Vilnius 1944-ųjų rudenį dar pilkas ir liūdnas, jame dar jaučiamas dūmų kvapas. Yra vienintelis Valstybinis teatras; tiesa, veikia filharmonijos koncertų salė, bet opera Kaune ir atsikels į sostinę tik po ketverių metų.
Elena Čiudakovą muzikinis Vilniaus gyvenimas mažai domina. Ji dirba meteorologijos stotyje, įsikūrusioje dabartinės universiteto observatorijos patalpose, M. K. Čiurlionio gatvėje. Ten ir apsigyvena, gal net nepagalvojusi, jog jau visam laikui susiejo savo likimą su Tarybų Lietuvos sostine. Dirba rami, patenkinta, nes karas eina į pabaigą ir aplinkui stiebias taikaus gyvenimo daigai. Ką tik veiktų, vis daina sau pritaria, ir kaimynai negali atsiklausyti tyro sidabrinio balso, skambančio už sienos nuo ryto iki vakaro. Netrukus ir susipažįsta. E. Čiudakova vilki karine uniforma, atrodo simpatinga, draugiška, mėgsta užeiti pas kaimynus pasišnekėti; profesoriaus Z. Žemaičio šeima mielai bendrauja su ja, klausosi dainavimo, ima kalbinti, kad mokytųsi. Bet mergina tyli.
    Kartą kieme skaldydama malkas ir traukdama dainą, Elena atkreipia gatve einančių kariškių dėmesį. Jie pakviečia ją į Pabaltijo karinės apygardos karių dainų ir šokių ansamblį. Pradėjusi jame dainuoti 1944 metų žiemą, greitai iškyla j solistes.
Dvidešimtmetis kareiviukas B. Gorbulskis, būsimasis kompozitorius, taip pat dalyvauja ansamblyje, griežia estradinėje grupėje. Susižavėjęs Elenos balsu, pradeda aranžuoti kūrinius, tinkančius jos repertuarui, sudaro net ištisą programą, Čiudakova dainuoja (,,Ne blogiau, negu baigusi konservatoriją“, prisimena B. Gorbulskis) ir šoka. Ji jaučiasi savo stichijoje, turi didžiulį pasisekimą, o bičiuliai muzikantai, suprasdami, jog Čiudakovai per siauras saviveiklininko kelias, neduoda ramybės: eik į muzikos mokyklą, mokykis, su tokiu balsu galėtum ir operoje dainuoti.
    Ji pati gal ir svajoja mokytis, bet niekam to nesako.
    Elenos tėvai, po karo sugrįžę į Smolenską, neberanda nei namo, nei buto, kur gyventa, vos gatvę beatpažįsta nuodėgulių, gelžgalių lauke. Laikinai prisiglaudžia kaime, o vėliau atvyksta į Vilnių, kur jų laukia Elena, išsiskyrusi su vyru - meilė pasirodė esanti ne amžina - ir pasiruošusi naujam gyvenimo skrydžiui: reikia mokytis dainavimo.
    Tai posūkis į tą kelią, apie kurį vėliau rašys: ,,O be muzikos, be dainavimo aš negaliu gyventi.“
    Vilniaus muzikos mokyklą J. Tallat-Kelpšos gatvėje, dabartinės Valstybinės konservatorijos pagalbinėse patalpose, 1946 metais stoja nemažai žmonių: dainininkai visi ne jauni, dvidešimtmečiai ir vyresni, dauguma muzikos nesimokę. E. Čiudakova tarp jų pranašesnė: turi šiokių tokių sceninių įgūdžių, patirties. Išsirinkusį iš savo repertuaro keletą kurinių, ateina į egzaminą, spausdama po pažastimi aplanką su natomis, dainuoja ne liaudies dainą, o romansą. Tiesa, širdis daužosi, bet pati atrodo rami, savimi pasitikinti, apsivilkusi baltą raudonom aguonėlėm suknelę, paraičiusi ilgus plaukus. Egzaminų klausęsis mokyklos direktorius K. Kaveckas pritariamai linkteli šviesią galvą, nusišypso, ir priimtųjų į vokalinį skyrių sąrašuose spausdinama Elenos Čiudakovos pavardė.
    Ji paskiriama į Liudmilos Menabeni klasę. Irgi laimingas lemties pirštas. Iš Baku atvykusi jauna pedagogė mėgsta ir išmano savo profesiją. L. Menabeni gimusi tėvo italo ir motinos rusės šeimoje. Specialybės ją mokė S. Golskaja (jaunystėje dainavusi teatre lyrinio koloratūrinio soprano partijas, kelias jų, kaip tvirtina L. Menabeni, ir La Skaloje). 1945 metais baigusi su pagyrimu Azerbaidžano valstybinę konservatoriją, ji parengė bei atliko Baku operos ir baleto teatre soprano vaidmenis - Mikaelą (Š. Guno „Faustas“), Marią (N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinė“), Olgą (A. Dargomyžskio „Undinė“), Niną (B. Zeidmano „Maskaradas“), dainavo filharmonijoje. 1946 metais persikėlusi į Vilnių, L. Menabeni pasišvenčia pedagoginiam darbui. Jos klasės mokiniai sparčiai žengia į priekį, ir gabesniems mokytoja jau sekančiais metais pasiūlo stoti į konservatoriją, kurioje ji taip pat dėsto solinį dainavimą.
1947 metų rudenį priimta į Lietuvos valstybinę konservatoriją, Elena Čiudakova užmiršta visas kitas specialybes bei užsiėmimus ir visam gyvenimui pasirenka dainininkės profesiją,
    Kambarį ji gauna Tarybų gatvėje, bendrame bute su kažkokia Jelizaveta Bondi. Keistai atrodo ši sena moteris: namie ir gatvėje vilki tuo pačiu juodu, sulamdytu apsiaustu, stipriai per liemenį susiveržusi diržą, avi iškrypusiais vyriškais batais, bet galvą prašmatniai susiriša tiurbanu. Rytais ji dažniausiai stypso gatvėje, laukdama, kol važiuos pro šalį valstietis su vežėčiomis malkų, nusiperka porą šiaudais surištų ryšulėlių ir, užkūrusi krosnį, valandų valandas sėdi susimąsčiusi.
    Kiek švelnumo ir žmoniškumo reikėjo, norint pasiekti šios vienišos, niūrios ir tikriausiai nelaimingos moters širdį. Elena apskritai greitai randa kalbą su žmonėmis, moka bendrauti, ir kaimynė netrukus pasipasakojo jai savo praeiti- apie spindinčią jaunystę, Paryžių. Kartą atsivėrusi, senoji dalijosi su studente savo patirtimi: Elena rengiasi egzaminui, o toji moko, kaip išeiti į sceną, mesti koketišką žvilgsnį į komisiją ir grakščiai pritūpti. Pataria ir kaip rengtis, šukuotis, kokiom spalvom ir linijom sušvelninti aštrokus veido bruožus, pabrėžti smulkų kūno sudėjimą. Aišku, Elena ne gražuolė,- ji ir pati šitai supranta, tik nelabai ima į galvą. O Bondi užsispyrusi įtikinėja, kad galima ir reikia išmokti būti gražiai, kad dainininkė privalo imponuoti ne vien dainavimu, bet ir dailia išvaizdą. Naujųjų, 1949, metų naktį ant Elenos staliuko ji padeda kietais viršeliais sąsiuvinį, kurio pirmajame puslapyje kruopščiai įrašo patetiškus žodžius: ,,Tikiu tavo didele ateitimi.
    Elena paslepia dovaną tarp brangiausių relikvijų. Senosios pamokymus taip pat įsideda į galvą ir atėjus laikui labai atkakliai sieks išorinio grožio. O kol kas - nerūpestingas studentės gyvenimas, kuriame stebėtinai lengvai pamirštami rūpesčiai, vargai, trūkumai.
    Vėliau Elena apsigyvena su bendrakurse Lidija Stepanova, irgi L. Menabeni klasės studente. Abi merginos šiaip taip verčiasi iš stipendijos.. Tai nelengva pokario metais: būna dienų, kai ant šnypščiančio primuso verda kopūstienė tik iš dviejų komponentų: kopūstų ir vandens. Po tokių pietų dainuoti sunku, diafragma silpna. Bet argi nerasi išeities, kai rankos jaunos, tvirtos, aplink žmonės, o širdis kupina ryžto, Elena nevengia jokio darbo. Niekada nenusimena.
    Vakare susėda ant nusitrynusio minkštasuolio ir parietusios kojas dainuoja rusų liaudies dainas. Ypač savo pamėgtąją garsiai traukia: Lekia antys,
    Lekia antys ir dvi žąsys, O kur mano mylimasis?
    Žiemą nakčiai apsiraišioja skaromis, kad šilčiau būtų. Kartais antklodė prie veido ima ir apledėja.. .
    Atsineša ir knygų iš bibliotekos. Elena skaito rusų klasikus, tarybinius rašytojus ir poetus. Labai mėgsta kiną. Kiekvieną pirmadienį eina abi į ,,Maskvos“ kino teatrą, klausosi prieš seansą grojančio estradinio ansamblio, pažiūri naują filmą, paskui susitikusios draugus vaikštinėja gatvėmis, dalijasi įspūdžiais ir grįžta vėlai, dažnokai po vidurnakčio. Aišku, antradieniais vėluoja į muzikos literatūros paskaitą. Kartais iš viso verčiau neina, nes kantrybės netekęs dėstytojas K. Černecovas abi drauges kartą nubaudė, lyg mokinukes pastatė prie durų. Nesmagu prieš bendrakursius ir gėda pasirodyti L. Menabeni. O specialybės dėstytoją Čiudakova nuoširdžiai myli, gerbia, klauso jos patarimų, įsidėmi pastabas. (Jau baigusi konservatoriją, ilgai susirašinėja su buvusia dėstytoja, palankiai apie ją atsiliepia, sako esanti ,,už daug ką dėkinga“. kūrybinga atmosfera ir Ch. Potašinsko kamerinio dainavimo klasėje. Įžvalgus pedagogas iš karto pastebi vertingąsias Čiudakovos prigimties savybes ir sumaniai jas puoselėja. „Mačiau, kad tai žmogus, kuriam galima atskleisti didžiausias interpretacijos paslaptis,“ - prisimena Ch.Potašinskas. – „Ta kukliai apsirengusi, neišvaizdi studentė švietė iš vidaus. Iš jos galėjau pareikalauti to, apie ką kitiems tik sakydavau - pasistenkite. Ją mokydamas vadovavausi italų mokykla, ypatingai domėjausi Ivano Kozlovskio pasiekimais, kreipiau daug dėmesio į dikciją, akcentavau priebalsių tarimą, stengiausi, kad įsisąmonintų žodžio reikšmę.“

Jūratė Vyliūtė

Fragmentas iš knygos "Elena Čiudakova" (Leidykla "Vaga". Vilnius, 1983)