Xexexe... vadinasi, dieninė, štai ir aš ;)))))))) čia tai nesveikai. Oi nesveikaiiiii, mama ;)))) kada aš baigsiu žvengt?? Nesąmonė kažkokia. Gal dar 'priot'? Nieko aš nesuprantu, vis kažkur mane tempia.... pati ne iki galo susigaunu kur čia mane tempia. Žodžiu, dievinu Antošką už tokio tipo dovaneles, kam, jei ne jam galėjo šaut idėja padovanot grybų ;))) uuuuuu ;))) oi nesveika.

Žodžiu, nors jokie nameliai nešokinėjo, kaip jis žadėjo, bet vis tiek emocijos iš visų skyliu lenda!! Eik tu sau, reikia tą išgyvent, kad maždaug suprast apie ką aš čia dabar pasakoju... Kaip mus su Kristė kalbasino... siaubaaaas... bet reikia detaliau, įsivaizduoju, kaip nerealu bus visą tai skaityt už kažkiek laiko. Sakė mums, kaip pirmą kartą valgyt ne daugiau nei po 20 grybų kiekvienai, dar patarė išsiimt visas smulkmenas iš kišeniu, nes netyčia galim pamest ir pan. Kažkokioj laiptinėj, čia vietoj, Pašiluose suvalgėm po 20 grybų ir isėdę į autiką iki centro pradėjom skaičiuot minutes, kada gi prasidės ;))) nesveikos boobooossss... Išlipom prie Planetos, atrodo, kad grynai niekas nepasikeitė. Stovim ir žiurim į kislotnai-salotinį šviesoforą ir mums atrodo, kad viskas yra normalu. Bet pamačiusios kažkokią senutę su lape aplink kaklo atsisėdom ant trotuaro prie spaudos kiosko ir žvengėm.... vis dar pilnai įsitikinusios, kad viskas ore ir mes tokios pačios, kaip ir visada....Atsistojom, praėjom 3m ir pamatėm gulinčią ant trotuaro vyrišką pirstinę.... Vėl pradėjom lūžti.... ašaros bėga, skruostai skauda, pilve kazkas įtartinai sukasi, žvengiam tiesiog nesveikiauisia ir galvojam, 'grybai - šudas- netempia'

Ramiai pašliaužėm link Katedros garsiai kvatodamos ir vos ne pirštais rodydamos į žmones aplinkui.... Pamažu atėjom iki "Čili" ir užėjom į vidų, nes nutarėm išgert arbatos, nes karšta arbata greitina medžiagų apykaitą. Išgėrėm po vieną puodelį, gulim ant stalo ir žvengiam. Niekad gyvenime tiek nesijuokiau. Žiūrim pro langą - nameliai nešokinėja, reiškia, kad dar 'ne priot'. Nes kai nameliai šokinės, tai mums rodys, kad reakcija ivyko, viskas prasidejo. Taip ir sėdim...ta prasme nesedim, mus metineja iš vieno šono į kitą, kojos pačios sau juda po stalu, grynai kojos skraido į visas puses, rankomis bandau pagaut galvą, o galva norisi trenkt į stalą, ir bijau per stipriai trenkt. Nuo tokio nesąmoningo rankų-kojų-galvos veiksmo apima nesveikas juokas. Pertraukos tarp žvengo priepolių metu Kristė dar sugebėjo paskambint "Aisti, mus ne priot!!!….. Kaip mes žinom, kad mus ne priot?? Nu tai nameliai gi nešokinėja...." Aistis žvengia, aš lūžtu, Kristė rimtu veidu bando jį įtikint, kad grybai - šudas, daugiau nevalgysim, nes aplamai jokio poveikio ir tas ją labai liūdina.... Nusipirkusios dar po puodelį arbatos padalinom grybų likučius, išėjo dar mazdaug po 15 ir imetėm į puoduką, paskui viską išgėrėm ir suvalgėm tuos minkštus grybus...

Paskui prasiveria durys ir įeina Jūstas. Čia tai susitikimas. Reikėjo nematyt žmogaus 3 menesius ir susitikt butent tą diena, kai mano kojos, rankos ir galva veikia visiškai atskirai, galva tuščia, kaip bonkė ir žodžiu surišt negaliu.... atsisėdo už staliuko priešais. Vaidinu, kad jo nematau. Bandau susikaupt ir neišeina. Kristė sėdi nugara ir vis klausinėja "Nu ką jauti, nu ką jauti, ar gaila, kad išsiskyrėt, nu pasakyk, nu ką jis daro". O aš nieko nesuprantu..... mano kojos šokinėja, rankos dreba, galva pasvyrusi į vieną pusę ir negaliu jos pakelt. Bėga asaros, labai daug seilių burnoj, kurias norisi imt ir išspjaut, nameliai vis dar nešokineja.... norisi tiktai juoktis ir juoktis ir juoktis, kol nesustos širdis ar nesuplyš skruostai. Vienžodziu, net Jūsto netiketas atsiradymas manęs nesugebėjo praliūdint.... galėjau tiktai zvengt ir viskas. Pasėdejom dar dvidesimt minučių, bet jau jaučiam, kad kojom blogai, kojas meto į visas puses ir kontruoliuot kojų judėjimą nebeimanoma. Kristė išsakė protingą mintį 'Einam ieškot šokinejančių namelių". Optimistiškai linkčiuoju galva, dar dešimt minučių žvengiu paguldžiusi galvą ant stalo, paskui staigiai pašoku, bet kojos nelaiko ir griūnu atgal ant kėdės... Štai dar viena priežastis dar vienam juoko priepoliui.... Žiūriu į raudoną ir asaruojančią nuo juoko Julką ir darosi dar linksmiau. Ta irgi nepajėgia atsistot... vėl lūžom... "Čili" padavėjos vaikšto aplinkui ir kažką klausinėja, bet aš nesuprantu. Aplamai suprantu tik ką man sako Kristė. Jūstas išsprogusiom akim stebi mūsų veiksmus, aš net negaliu pažiūrėt jo pusen, nes maža ko, pasikabinsiu dar ant kaklo, nes tokioj būsenoj nu tokia švelni, nu tokia gerute.... maždaug dar po desimties minučių išėjo atsistot. Bet pats faktas "Štai aš stoviu" irgi baisiai pralinksmino, atsirėmiau rankomis ir galva į sieną ir žvengiau dar kai kurį laiką. Paskui labai ilgai negalėjau suprast, kaip apsivilkt palta. Sukiojau jį rankose ir jauciausi siaubinga kvaile, kuri neatpažįsta savų drabužių ir aplamai nesupranta, kaip juos vilket. Kai mes issikapstem is chilines i gatve nameliai vis dar nešokinėjo. Pradėjom eit link Katedros ir supratom, kad einam velniškai lėtai, žmonės tiesiog prabėga pirmyn atgal ir aplinkui mus, o mes vos judinam kojom, o atrodo, kad bėgam. O dar keistesnis buvo kitas faktas. Mes su Kristė nešnekėjom, kaip normalūs žmonės, tiesiog iš mūsų išskrisdavo kažkokie nepaaiškinami garsai; trumpinom žodzius per pusę, sakėm pirmas žodžių raides ir puikiai viena kitą suprasdavom.

Iki Žygio Batu ėjom gerą pusvalandį (atstumas, kurį normalioj būklėj galima įveikt mažiau nei per minutę), ir kuo toliau tuo baisiau. Kitoj gatves pusėj pastebėjom Pauliaką. Jis, kaip ir visi žmonės judėjo siaubingu greičiu, norėjom jį pavyt, bet jis dingo. Žmonės pradėjo dingt. Jis buvo pirmas.... panikuodamos apėjom visus kiemelius, bet Pauliakas rimtai dingo. Paskui dingo dar viena mano mamos draugė. Taip pat kaip ir Pauliakas ėjo, ir dingo. Kol daėjom iki Katedros, vos ne visiskai sutriko regėjimas. Namai plaukia, oras plaukia, žmonių bėgiojančių/judančių aplinkui jau nebeskiriu. Suprantu tiktai, kad nors mums atrodo, kad mes einam greitai , iš tiesų mes einam metrą į penkias minutes geriausiu atveju. Norėjau atsistot ant to 'stebuklo' prie boksto ir sugalvot norą. Atsistojau, o stovėt vietoj negaliu. Nes kojas kalbasina ir rankos į visas puses skrenda. Tas faktas, kad beveik nieko nematau, kažkodėl negąsdina. Garsų irgi neskiriu, tik bendras miesto ūžimas. Noro taip ir nepavyko sugalvot, nes galva buvo visiskai tuščia.

Paskui sugalvojom nueit į putikų kiemelį prie Žemutinės pilies, kol ėjom ten pagavom save ant minties, kad mes labai letai einam ir labai garsiai rėkiam. Tarpusavyje mes ne šnekėjom, bet rėkėm.... Kiemelyje visiems medžiams davėm vardus, paskui atsisėdom vidury pievos ant sniego ir sėdėjom.... šnekėjom atseit. Vėl grižom į katedrą po pusantros valandos. Tada buvo rimčiausias gliukas: is visų pusių tiesiai į mane baisiai šaukiancios skrido varnos. Daug daug juodų varnų. Ko gero - nesveikas Jūsto poveikis. Varnos - jo gliukai, sutikt jį vėl po tiek laiko - savotiškas ekspiriensas, ko gero pasąmonėj tas susitikimas atsidėjo, ir gliučino mane būtent jo gliukais - juodom varnom. Paskui mes stovėjom vidury aikštės ir galvojom, ką veikt toliau. Visi atstumai atrodė milžiniški. Iki Žaltvykslės mes aplamai nesitikejom daeit, nes tai baisiai toli, McDonaldas matėsi kažkur tolumoj, bet ten irgi baisu buvo eit, nes tam prireiktų kelių valandų. Atrodė, kad iki McDonaldo daugiau nei 10km, bet kadangi norėjom į tualetą, nusprendėm vis dėlto iki McDo nueit. Aišku ėjom nesveikai ilgai, o atejusios supratom, kad reikia žetono, o tokioj būklėj šnekėt neimanoma. Aš iš kart nuo eilinio žvengo priepolio nuslinkau ant grindų prie sienos, Kristė sugebėjo prieti prie pardavejo ir gestais paaiškint, kad ji nori į tualetą... Apgailetinas vaizdelis - ašaruojanti, raudona, su susivelusiais plaukais Kristė rėkianti kažkokius garsus ir mojojanti rankom... Ko gero išsigandę pardavejai ikišo jai į ranką visą krūvą žetonų. Tualeto kabinkoj užstrigau penkiolikai minučių, nes dėl neoninės šviesos mano džinsai atrodė pasakiskai gražios melynos spalvos, pakeliau vieną koją ant unitazo ir ziūrejau į fantastiškai gražią melyną spalvą...

Iš McDonald'o išėjau pirma ir pirmas žmogus, kurį pamaciau, buvo moteris su ilgai baltais kailiniais; atsisukusi į Julką pradėjau ją stumt atgal į McDonaldo vidų ir rėkt "Nežiūrėk į tą pusę, maldauju nežiūrėk!" Bet ji mane atstumė, išbėgo į gatvę, pamatė tuos siaubingus baltus kailinius ir pradėjo žvengt.... Praėjus priepuoliui pabandėm vėl nueit iki Katedros. Vienu momentu atsigrežusi atgal pamačiau labai gražų vaikiną, patempiau Julką už rankovės ir prarėkiau "Kristė, pažiūrėk koks gražus berniukas!!!!!!" man gi atrodė, kad aš labai tyliai šneku, o iš tiesų rėkiau labai garsiai. Nusijuokęs vaikinas pasakė "no drugs, kids" ir kosminiu greičiu dingo.... Veiksmas pamažu ėjo į pabaigą. Trainiojomės gatvėmis dar kokią valandą, nuėjom prie Barbakano, ten ant kampo "Tamsta", norėjom užeit į vidų, o ten lapelis ant durų "Parduotuvė išvažiavo į kitą vietą. Naujas adresas: bla bla bla. Kaip mus dabar surast? Labai paprasta. Nueikite 5 žingsnius į dešinę, apsisukit atgal ir pamatysite naują parduotuvės vietą"..... Tą operaciją su tais žingsniais ir atsisukimais pakartojom mažiausiai 20 kartų, bet taip ir nesupratom, kur ta nauja parduotuvė ir kaip aplamai parduotuvės gali išvažiuot į kitą vietą"....Dar pasitrankėm po miestą, pagąsdinom žmones ir nušliaužėm namo. Iš viso poveikis tęsėsi apie 5 valandas, truputi daugiau, visą tą laiką buvom šalia Katedros, 100m spinduly. Nuotaika nereali. Viskas gerai ir viskas gražu. Tik malonūs prisiminimai. Super super super. Reikės pakartot. Ne dabar. Tikrai ne dabar, gal už poros menesių. kad nesutriktų psichika po dažnių tokio tipo ekspiriensų.

Ypač kai tikėjausi visai ko kito, tikėjausi šokinejancių namelių...Bet ko gero nedaug praradau, kad jie nešokinėjo. Fantastiškas jausmas... tik seilių burnoj gausėja ir norisi pastoviai gert, užmiršusios, kad turim su savim sulcių - čiulpėm varveklius putikų kiemelyje ;) Blemba, bet kokia buvo pradžia "Ne priot, ne priot, o paskui....,oooohooooo....'