Tathagata Abidamma
Absoliutus Visagalis Tiesos Nugalėtojų Dėsnis

1 Knyga.1 Dalis
Didžiosios Visatos realybė.

3. Aukštutinis Formų Pasaulis


Aukštutinis Formų Pasaulis

Dabar pratęsime Aukštutinio Formų Pasaulio paaiškinimu. Aukštutinis Formų Pasaulis gali būti suskirstytas į keturias pagrindines dalis pagal tai, kokia dvasios ugdymo praktika užsiiminėjo praktikuojantys.
Pirmiausia, žemiausio pasaulio, priklausančio Aukštutiniam Formų Pasauliui, pagrindas yra Šventoji meilė. Šventoji Meilė reiškia dvasinio augimo linkėjimą kiekvienai dvasiai po savo paties žemiškųjų norų sunaikinimo. Šiam pasauliui priklauso keturi dangaus lygmenys.
Dvasios, praktikavusios Šventąją Atjautą, pateks į vieną iš trijų dangų, priklausančių Antrajam Aukštutinio Formų Pasaulio Dangui.
Dvasios, kurios visiškai atsižadėjo pavydo ir kurios gali girti kiekvieną dorą poelgį, padarytą bet kurios dvasios, pateks į vieną iš keturių dangų, priklausančių Trečiajam Dangui. Būtybių dvasios, atitinkančios Ketvirtojo Dangaus lygį, neapimtos jokios karmos reakcijos ar karmos srautų. Šiam Dangui priklauso šeši dangaus lygmenys.

Keturios Didžiosios Beribės Dvasios Nuostatos

Keturios Didžiosios Beribės Dvasios Nuostatos – tai keturios didžiosios sąmonės praktikos, kurias turi praktikuoti kiekvienas praktikuojantis Tiesą po to, kai jis sunaikino savo žemiškuosius norus. Tai Šventosios Meilės, Šventosios Atjautos, Šventojo Gyrimo ir Šventojo Abejingumo praktika.

Šventoji Meilė

Tai, ką aš vadinu Šventąja Meile – tai ta pati meilė, apie kurią kalbėjo Jėzus Kristus. Tai linkėjimas dvasiškai augti kiekvienai gyvai būtybei; tai noras, kad visi – jūsų kaimynai, pažįstami, draugai ir giminaičiai pažintų Tiesą, praktikuotų Tiesą tam, kad išsivalytų jų kūnai, kalba ir mintys ir jie pasiektų aukštesniuosius pasaulius. Tai Šventoji Meilė.
Čia reikia išsiaiškinti skirtumą tarp juslinės (įprastos) meilės ir Šventosios Meilės. Juslinė meilė – tai žemiškas noras, kentėjimų priežastis. Tai, pavyzdžiui, noras mylėti žmogų arba linkėjimas žmogui materialinės laimės, arba vilymasis, kad žmogus, kurį jūs mylite, įgis aukštą padėtį visuomenėje. Tokių norų ir vilčių pagrindas visada yra noras būti atlygintam. Taigi yra skirtumas tarp meilės ir Šventosios Meilės. Smulkiau apie tai aš noriu papasakoti kitoje savo knygoje, kuri vadinasi "Skelbiant Save Kristumi".

Šventoji Atjauta

Antroji didžioji dvasios praktika – Šventoji Atjauta.
Atjauta išreiškiama kaip liūdesys. Šito priežastis ta, kad atjautos dvasia labai panaši į liūdesio dvasią. Tačiau tarp jų yra didelis skirtumas. Atjauta nereiškia liūdesio dėl savo paties nelaimės ar kentėjimo. Tai didžioji dvasios nuostata, tai liūdesys dėl kiekvienos gyvos būtybės kentėjimų. Tai, pavyzdžiui, liūdėti dėl supančių jus dvasių, kai jos nežino Tiesos, arba kai jos kenčia dėl savo pačių žemiškųjų norų. Kodėl gi tada tie, kas įvaldė Šventąją Atjautą, jaučia liūdesį ir atjautą, matydami kitų kančias? Todėl, kad jie suvokė, kad šios būtybės apimtos liūdesio tik dėl savo neišmanymo, kad jos kenčia tik dėl savo neišmanymo.

Šventasis Gyrimas

Trečioji didžioji dvasios nuostata – tai Šventasis Gyrimas. Šventojo Gyrimo praktika daro žmogų, praktikuojantį šią dvasios nuostatą, didžiu. Mes ir iš tikrųjų galime pasakyti, kad tokie žmonės didžiadvasiai, - juk jie ugdo savo sąmonę iki tokio lygio, kuris leidžia jiems įžengti į Aukštutinį Formų Pasaulį.
Šventasis Gyrimas – tai ne savo varžovų neigimas, o jų šlovinimas iš visos širdies. Užsiimdami šia praktika, mes palaipsniui įgyjame tas teigiamas savybes, kurias turi varžovai. Pateikime pavyzdį. Tarkime, kad kas nors sukaupė daug Nuopelnų, o jūs kol kas neturite galimybės jų kaupti. Tada jūs iš visos širdies imate šlovinti šio žmogaus darbus. Kas tada vyksta?
Dvasios, šlovinančios jo didžiulių Nuopelnų sukaupimo praktiką, veikimo dėka jūsų dvasioje atsiras siekis pakartoti jo veiksmus ir galiausiai jūs tampate pajėgus atlikti Nuopelnų kaupimo praktiką, tapusią jūsų šlovinimo objektu.
Arba tarkime, kad kas nors griežtai laikosi įžado "nežudyk". Kokias žaizdas bepadarytų jam aplinkiniai žmonės arba kokią žalą bepadarytų jam kitos gyvos būtybės, jis kenčia tvirtai. Matydami tokį žmogų, jūs giriate jo elgesį iš visos širdies. Greitai jūs imate daryti tą patį ir tvirtai kenčiate negandas, daromas jums žmonių ar kitų gyvų būtybių. Štai taip jūs tapsite pajėgūs laikytis šio įžado. Štai taip gyrimas padeda dvasios brendimui ir didina žmogaus intelektą bei išmintį.
Pavydas suveikia atvirkščiai. Žmogus negali dėti tokių pačių pastangų dėl savo pavydo kitų geroms savybėms. Pavydas ir pavyduliavimas ne tik pagimdo sąmonės veikimą, darantį žalą kitam, bet ir stipriai stabdo savo intelekto bei išminties raidą. Aš turiu pastebėti, kas Šventojo Gyrimo praktika labai sunki.

Šventasis Abejingumas

Ir pagaliau ketvirtoji praktika – tai Šventojo Abejingumo praktika. Šventojo Abejingumo praktika – tai, kai jūs nekreipiate dėmesio į bet kokias karmos apraiškas. Ką reiškia "nekreipti dėmesio į bet kokias karmos apraiškas"? Mus formuoja penki sudėtiniai elementai, tai, ką aš vadinu "Penkiomis Prisirišimų Sankaupomis". Šios Penkios Sankaupos, pradedant nuo išorinių ir baigiant vidinėmis, yra: Forma-Išorė, Pojūčiai, Vaizdiniai, Suformuota Patirtis ir Skirstymas. Visos jos – šio ar buvusių gyvenimų mūsų karmos sankaupos.
Savaime suprantama, kad iki mūsų dvasinės praktikos pradžios mes sukaupėme nesuskaičiuojamą blogos karmos kiekį. Todėl, kiek daug geros karmos mes besukauptumėme ir kiek daug Nuopelnų mes besukauptumėme, užsiimdami dvasine praktika arba kiek mes besitobulintume praktikuodami sąmonės Ramybę arba kitaip bepraktikuodami, pagal didįjį Visatos Dėsnį, ateis laikas, kai mes turėsime sumokėti už tai, ką padarėme praeityje. Šventasis Abejingumas reiškia abejingumo tokiam karmos grįžimui praktiką.
Tada kokį rezultatą atneš mums visiškas abejingumas karmai? Mes stengiamės išvengti sunkumų dėl kančių, kurios juos lydi ir, elgdamiesi taip, vėl kaupiame naują blogą karmą. Mes iki begalybės vaikštome šiuo ydingu ratu.
Bet įsivaizduokime praktikuojantį Tiesą, kuris, nekreipdamas jokio dėmesio į kančias, sukeltas savo buvusios blogos karmos, toliau kaups gerą karmą savo kūnu, kalba ir mintimis. Kas tada įvyks? Galiausiai visa bloga karma bus nuplauta, ir liks tik sukaupti geri poelgiai. Jeigu mes pasieksime tobulumo stadiją kaupiant tik gerus poelgius, tai mes įžengiame į paskutinius šešis Aukštutinio Formų Pasaulio dangus.

Penkios Prisirišimų Sankaupos

Čia aš noriu papasakoti apie Penkias Prisirišimų Sankaupas. Pirmoji iš Penkių Prisirišimų Sankaupų yra Forma-Išorė, kitaip tariant, mūsų kūnas. Antroji - Pojūčiai. Trečioji – Vaizdiniai, įsivaizdavimai. Ketvirtoji – Suformuota Patirtis. Ir pagaliau, penktoji - Skirstymas.

Forma-Išorė

Forma-Išorė – tai mūsų išorė arba figūra. Manoma, kad mūsų Formą-Išorę lemia mūsų kalba, tai, kiek ji tyra.

Pojūčiai

Pojūčiai skirstomi į tris rūšis: stiprius pojūčius, silpnus pojūčius ir pojūčių nebuvimą. Jūs galite susidomėti, kodėl čia neįtraukiami geri ir blogi pojūčiai. Taip yra todėl, kad pats savaime pojūtis nebūna geras ar blogas. Jis gali būti arba aštrus, arba silpnas.
Kuo stipriau jūs siekiate gerų ar malonių pojūčių, tuo stipresni tampa blogi ir nemalonūs pojūčiai. Štai koks čia mechanizmas. Tai galima tiksliai paaiškinti palyginimu su didele ir maža bangomis. Didelė banga turi viršutinę ir apatinę dalis, atstumas tarp jų didelis. O mažos bangos atstumas tarp keteros ir papėdės ne toks didelis. Tas pats tinka ir Pojūčiams.
Tikrosios Dammos praktikos tikslas yra pamažu sumažinti didelės bangos dydžius ir pagaliau sulyginti ją su paviršiumi, kitaip tariant, pasiekti būvį, kai galima nutraukti bet kokio pojūčio atsiradimą ir taip nutraukti malonumo ar kančios atsiradimą.



Kitas puslapis
Ankstesnis puslapis
Į pagrindinį puslapį
1