Vėliava gegužės rytą Juozas Sartakauskas gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šeimai sugrįžus į Lietuvą, įstojo į komjaunimą, tapo komunistu. Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, J.Sartakauskas dirbo Vilkaviškio apskrities liaudies teismo teisėju. Okupacijos metais jis vėl stojo į kovotojų gretas. Hitlerininkai ir jų pakalikai J.Sartakauską areštavo. Tačiau draugų jis neišdavė. Pasisekė pabėgti, suėme antrą kartą. Sušaudė Juozą Sartakauską ant Ilgojo kalno. Šioje apybraižoje pasakojama apie tai, kaip prieš 43 metus Juozas Sartakauskas iškėlė raudonąją vėliavą Vištytyje.
	Buvęs "Monopolis", Vištyčio policijos nuovados pastatas
			Jaunuolis užsimetęs beveik permatomą švarkelį, išėjo į gatvę. Pūtė pietys. Tačiau pavasarinis vėjas nuo ežero buvo ledinis. Nors gamta ir pavasariu alsavo. Jis pasuko į Klaipėdos gatvę. Kai jis ėjo pro policijos nuovados pastatą, iš jo išėjo nuovados šefas Vladas Žmuida ir policijos inspektorius Vladas Sipavičius. Žmuida, pataisęs užriestus ūsus, bėrė: - Tai pas Karvelį... Šnekėjo, kad nustvėrė iš Vokietijos gero spirito...  Nėra namuose...Ryte išdūmė Virbalin... Jaunuolis gaudė jų šnekos nuotrupas. - Tai maunam pas Degutį...Pašnekėsim...Tą bolševikų smarvę paskui... Neklydo Aleksandras Benosenka, kad jie kažką rezga, - švystelėjo mintis. Jie ir nesnaus... Žmuida ir Sipavičius nueidami paspartino žingsnius. Matyt, mane pažino. Negaliu aš jų nuvesti paežerėn. Reikia sprukti. Kur? ... Žingsniai kaukšėjo visai už nugaros. Nieko nelaukęs Juozas pasuko pirmosios krautuvėlės link...Duryse čia stovėjo aukšto ūgio žmogelis ir šaukė - Ponuži, mielasis ponuži  eikš pas mane, eikš... Jaunuolis nuskubėjo į krautuvėlę. "Bet ką aš pirksiu? - Švarko kisenėje apčiuopė vieninteli litą. - Še, ponuži, Islandijos silkutės...Tik vakar atvežtos iš jūros, - kaip iš maišo pylė žydelis. - Ponas Dzalendzorai, kad pas jus brangiai kaštuoja... Haselis Dzalendzoras buvo gerokai kurčias. Tad pirkėjai su juo visada šnekėdavo balsiai. Nors to ir nereikėdavo. Prekybininkas pašnekovą suprasdavo iš pravertų lūpų. Pirkėjas žvilgtelėjo pro langą. Jie jau buvo praėję. Iki žymaus tautininko Degučio namų keli šimtai metrų. Žydelis vis tik įgrūdo kelias silkes ir jaunuolis nešinas jomis pasuko ežero link. " Pirkau silkių ... Ir kas gali įtari, kad einu į susitikimą. Staiga Juozas isvydo Žmuidą ir Sipavičių, traukiančius į paežerę. "Kodėl jie neužsibuvo pas Degutį.  Čia kažkas negero... Reikia grįžti..." Bet dvejetas įėjo į  Monopolį. "Gal Degutis neturėjo gėrimų?" Tačiau nuojauta šaukė: netikėk jų keliais. Vieną kartą tave jau užklupo su Versaliu (Juozo Čiuprinsko slapyvardis) paežerėje. Tada sausai išlindote. Ir jaunuolis į kapines patraukė ne per paežerę, kaip darydavo anksčiau, o per gatvę. Tarp paminklų ir medžių Juozas greitai surado Aleksandro Benosenkos, pogrindinės komunistų kuopelės sekretoriaus) siluetą. - Rytoj gegužės pirmoji, -  paspaudęs dešinę pradėjo šneką Aleksandras Benosenka. - Mūsų komjaunuoliai jau aptarė... - Ir ką nusprendė? - Raudona vėliava... - Bet šį kartą ją iškelsite... - Čia kiek sunkiau... - Ir bus lengviausia..Mažiausia įtarimo.. - O mūsų draugų šventėm neišleis, - tęsė šneką Aleksandras Benosenka, -  juos iš Marijampolės išvežė į Kauno  kalėjimą (pogrindininkus Juozą Čiuprinską, Jurgį Bružą ir Vincą Griunovą už komunistinę veiklą areštavo ir ilgą laiką kalino. Tačiau po kelių teismo procesų, nepavykus apkaltinti, juos paleido). - Žiūrėkite jau mūsų ieško, - pusbalsiu tarė Juozas. Paežerėje, lyg poilsiaudami, jau vaikščiojo anksčiau minėtas dvejetas pažįstamų. - Tegul sau nosį varvina... O draugams kalėjime reikia įrodyti, kad mes taip pat nesnaudžiame... Virš miestelio jau klykė žuvėdros. Grįžo iš laukų ežeran. - Reikia skubėti... - prigludęs prie policijos nuovados pastato sienos, ragino save Juozas. - Greitai išauš... Įsliuogė į medį... Koridoriuje suskambėjo žingsniai. Juozas net kvėpavimą sulaikė, tarsi suaugo su liepa. Ant šaligatvio išpuolė trys pasienio policininkai ir Vladas Urbanavičius, policijos nuovados raštvedys, aukšto ūgio. - Perkūnas trenktų, - nusižiovavo vienas policininku ir burbtelėjo: - Tuoj diena išauš, o aš antra naktis akių nesumerkęs. Na, Vladai, sakyk kur keliausime, ir į namus... - Kerys su savo vyrais nuėjo į Seną rinką, o mums reikia patikrinti Bejerio gatvę, - davė komandą Urbanavičius apžiūrėti kiekvieną medį, kiekvieną namo stogą... Policininkai ir Urbanavičius nukaukšėjo į Bejerio gatvę. Sartakauskas nieko nelaukęs lyg kiaunė atsidūrė liepos viršūnėje. Staiga triokštelėjo sausa šakutė ir bambtelėjo žemėn. - Išgirdo smilktelėjo mintis.  Menki juokai, jeigu tave iškels iš medžio kaip šlapią vištą... Rodos, neišgirdo... Jis iš užančio ištraukė gražiai sudėtą audeklą... Ir vėl širdis suplakė. Sugirgždėjo priebučio durys, ir ant cementinių laiptų išdygo Sipavičius. - Pastebės ... šoksiu ant jo... - nuskriejo Juozo mintyse. Išaušo 1937 metų gegužės pirmosios rytas. Sveikino ji ir vištytiečius aukštai liepoje besiplaikstanti raudona vėliava. Jonas Grigaitis Pergalė 1980m. gegužės 1d. Raudona vėliava "Krikštynos" nepavyko Ką ošia Pavištyčio giria Ant Ilgojo kalno Aukų sąrašas