S. Nėries premija - Petrui Keidošiui Poezijos pavasario šventėje  kasmet paskelbiamas Salomėjos Neries premijos laureatas. Už eilėraščius kaimo  tema šią premiją yra pelnę J.Strielkūnas, A.Bernotas, A.Baltakis, S.Jonauskas,  M.Martinaitis ir kiti. Tryliktoji premija šiemet buvo įteikta iš Vištyčio  kilusiam poetui Petrui Keidošiui. Neseniai redakcija gavo mūsų kraštiečio  laišką, kurį ir pateikiame skaitytojams.
							Mano mieli tėviškėnai Aista, Dotamas, Zanila - mano tolimos vaikystės upės, išbraidžiotos ir  išvėžiautos, varo savo lėnus vandenis į tą pačią šaltuonėlę Širvintą. Ne kartą aš traukiau bradinius ir jos pačios aukštupiu. Mane augino ir maitino ta pati Sūduvos žemė pagimdžiusi lietuvių tautai daug garsių žmonių revoliucionierių ir mokslininkų, menininkų ir poetų. Sūduvos žemdirbiai, tarp kurių buvo mano tėvas, mokė auginti duoną, semti bičių spiečius, dainuoti darbymečio ir pabaigtuvią dainas. Sūduva maitino mane duona ir dainomis, praeities raudomis ir dabarties  džiugesiu. 1935 metų rudenį aš rinkau gilzes prie Gražiškių, kur buvo sušaudyta taiki valstiečių eisena, pakilusi vaduoti savo brolių ir kaimynų - kovotųjų už  laisvę ir šviesą. Tarp tų, gulinčių  broliškame kape Vištytyje, ant Ilgojo kalno, kuriuos 1941 metų vasarą nužudė  hitleriniai okupantai, daugelis skaidriais spinduliais įėjo į mano vaikystę. Ten, tame Lietuvos kampelyje, kuris vienu šonu remiasi į Lenkiją, kitu į buvusio Tolminkiemio pastoriaus parapiją, žengiau pirmą žingsnį, tariau pirmąjį žodį, parašiau pirmąją raidę. Ten man prasidėjo gimtinė, tėviškė, Tėvynė. Ten man prasidėjo Lietuva. Ten 1941 metų  birželio mėn. 22 dieną prasidėjo karas, ten 1944 metų spalio 17 dieną sutikau  pirmuosius su pergale grįžtančius raudonarmiečius, tą pačią popietę peržengusius du pasaulius skyrusią sieną. Sūnaus meile myliu gimtąją Sūduvą, lyginu ją su  kiekviena aplankyta ir sutikta žeme, lenkiuosi jos darbštiems artojams,  didžiuojuosi susitikęs su jais ant pirmosios vagos ar prie paskutinės gubos. Ir  juo toliau tolsta vaikystė, tuo galingiau traukia mane savęs link tas kadais Dievo pamirštas kampelis. Traukia kultūros židiniais, skambiomis dainomis. Su  virpuliu ir gilia padėka priimu šią Jūsų, mieli tėviškėnai, premiją, pavadintą  didžiosios Nėries Salomėjos vardu. Derlinga Sūduvos žemė, jos nuostabieji  žmonės, jų žygiai ir kova man visada liks įkvėpimo šaltinis.
			Žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus, Rymo ramunėlė Rudenio arimuos. ----------------------- Širvinta skalauja smėlį Žąsinai gagena, Skrenda vėjai gulbinėliai, Debesėlį gena. ------------------------ Miestai ir miškai, Upelio krantas. Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta Prūsų Lietuva. Kur miega Mantas Kur palaidota narsi tauta ------------------------ Upė Šaltuonėlė Mano Širvinta, Rudenio  lapelių Mirga priberta. Mano ten vaikystė Kaip gėlė trapi Dūdeles žilvičio Suko  paupy. Salomėja Nėris
		Aš ir toliau  dainuosiu taikų dangų virš šaltuonėlės Širvintos ir gimtojo Vištyčio ežero. Žemai lenkiuosi gimtajai Sūduvai. Gilios pagarbos ir neblėstančios meilės  žodžius skiriu Salomėjos Nėries gimtinės žemdirbiams. Linkiu Jums sėkmingo darbymečio ir gausaus derliaus. Jūsų Petras Keidošius Salomėjos Nėries premijos  lauretas "Pergalė" 1983m. birželio 30 diena taip pat skaitykite apie iš Vištyčio kilusį poetą Petrą Keidošių į vaikystės svajonių kampelį negaliu be gimtųjų namų