Didžiausias skausmas ne tada Kai durklas perveria krūtinę. Didžiausias skausmas tik tada Kai žūva meilė pirmutinė.	Tos nuostabios tylios naktys Amžinai mano sieloj gyvens Ir tos nuostabios mėlynos akys Liūdną ilgesį širdžiai sukels.	Pasauliui tu esi kažkas, Bet kažkam tu esi pasaulis...
Kai Tu miegosi, aš galvosiu apie Tave, Kai Tu eisi, aš svajosiu eit šalia, Kai Tu verksi, aš būsiu ašara tava, Kai Tu džiaugsies, aš būsiu džiaugsmo dalele...	Ir tavo langas - vis dar uždarytas Man spindi mūsų vasaros ugnim Tavim prasideda kiekvienas rytas, Ir visos naktys baigiasi Tavim.	Meilė neklausia tavo vardo, Ir kiek tau metų nesvarbu... Sustoja ji ties tavo langu, ir Tyliai sako - ateinu...
Liepki atsitraukti - aš tai padarysiu Liepki nemylėti - to neleis širdis Liepki, kad pamirščiau - to nepadarysiu Atminty tu liksi tol, kol plaks širdis.	Kam gyventi, jei viskas praeina. Kam mylėti, jei jei meilė - kančia. Mūsų dienos, jaunystė gražiausia Skuba bėga, išnyksta iš čia.	Kaip aš norėčiau Tave visą Glamonėti, uždegti aistrą Tavyje Nebegaliu ramiai aš nusėdėti, Nebetelpu aš savyje...
Mylėki Tu mane ir aš Tave pamilsiu, Glamonių svaiguly paskesime abu... Aistringais bučiniais Tave aš apipilsiu, Tereikia Tau tiktai pašaukt mane vardu.	Leista mylėti - tik neilgai Leista bučiuoti, tik atsargiai Leista naudotis meilės jausmais Bet tik su vienu, o ne su visais.	Jei tu butum angeliukas Ir gyventum danguje, Tai aš būčiau tas velniukas, Kuris gundytų tave...
Pakilo rytmečio vėsa ir nusileido Ant kalnų rasa. Lašelis mažas tu esi, Kurs žvilga spindi iš toli. Norėčiau į Rankas paimt, priglaust ir švelniai apkabint.	O ta žiema. Tas šaltas vėjas Tos baltos snaigės kaip žiedai Man primena akis, kurias myliu, Myliu labai labai karštai.	Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu. Ir tada, kai žaibai sutviskės. Patikėk. aš ne pyktį tau nešiu Aš atnešiu tau žiedą gėlės.
Tikėki saule, net tada kai ji nešviecia, Tikėki meile, net tada kai nejauti jos, Tikėki laime, net tada kai ji labai labai toli. O šiaip - šypsokis,  nes rytoj bus tik geriau!	Ne, aš negaliu gyventi be kaukės, Ir nenoriu būti su kiekvienu nuoširdi. Man reikia tik trupučio Tavo meilės, Kad sugebėčiau dar išlikti žmogumi.	Kas jaučia meilę, o kas ne! Priprask, pasaulyje jau taip yra, Kad žmogų nugali aistra, Bet jei jo meilė amžina - Nenugalės jos niekas, niekada!
Kad vėl dangus taip skardžiai juoktųs, Primindamas jog tu esi šalia, Kad neštų man mintis sparnuotas ir Leistų jausti kaip šiltai mane apkabini...	Jaunystės svajonės - Vien spanas nakties, Linkiu tau, mieloji, Šviesios ateities.	Ilgesį sukėlė vakariniai vėjai O mylėt išmokė saulė ir žiedai, Bet aš nežinojau ir nesitikėjau, Kad pasauly laimės skirta tiek mažai.
Krinta baltos snaigės lyg pūkai,                    Ką jaučiu svajose, lūpos pasakys Švelniai prisiglaudęs "myliu" pasakei            Paveju, sugaunu, ir apkabinu. Ir staiga nuleki ... "pasivyk" šauki                 Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu Balto sniego gniūžtį į mane meti.                  Ir balta alėja, einam mes vieni Aš tave vejuosi, blaškosi širdis                     Lūpos susilieja meilės bučiny.		Nors aš tave mažai pažįstu, Jausmų tavųjų dar nežinau, Rašyt žodelį vienok išdrįstu Ir neužmiršti manęs prašau.
Paliesk mane žvilgsniu - ir aš pamilsiu tas akis, O lupas kuriomis bučiuosi, sapnuosiu naktimis. Paliesk mane, į savo sapną panardink Ir švelniai švelniai apkabink...	Kas rašo mažiau,              Tas myli labiau.	Gal vieną kartą vakarui atėjus Tu toli nuklysi parko takeliu. Tu palenkus galvą prie balto beržo Tyliai ištarsi, kad mylėt sunku.
Geležis rūdija, Marmuras dūžta, Tik tikra meilė Niekad nežūsta.	Kur vargas - ten aš, Kur laime - ten tu. Kur vargas ir laimė - Abu mes kartu.	Aš esu ne karalaitė, Neturiu pilių, Bet galiu aš pasakyti, Kad tave myliu!
Nuvys darželyje narcizai, Verks lelija rudens belaukdama. Bet tavo veidą visą laiką Tepuoš švelni, tyli, žavinga šypsena...