ISTORIJA

Šalia pat senojo vieškelio iš Andrioniškio į Viešintas (7 km nuo Andrioniškio ir 4 km iki Viešintų), dešinėje kelio pusėje, stūkso akmeninės senovinio vėjo malūno sienos. Tai senojo Akmenos dvaro stovinčio kiek toliau, tarp didžiulių liepų ir klevų,  malūnas.

Žinoma, kad Akmenos vėjo malūną pastatė Akmenos dvaro savininkas Opanas (Hoppan). Tačiau kada jis statytas, nėra tiksliai žinoma. Anot vieno paskutiniųjų Akmenos malūno malūnininkų Vytauto Skaudo, pradėję dirbti Akmenos malūne kartu su savo tėvu Petru Skaudu, 1937 m. jie bandė išsiaiškinti, kada jis buvęs pastatytas. Jiedu nuėję pas vieną to krašto devyniasdešimtmetį senolį Danilevičių paklausti, kada tas malūnas atsiradęs. Tuomet šis jiems ir paaiškinęs, jog malūnas buvęs statytas dar tada, kai jis tebuvęs piemenukas, ir kad malūną statę meistrai kalbėję vokiškai. Iš to sektų, jog malūnas buvęs statytas apie 1860-uosius metus.

Tai tas pats malūnas, kuriuo grožėjosi ir 1901m. savo autobiografiniame apsakyme „Vėjo malūnas” aprašė gerai žinomas Anykščių krašto lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas. Šiame apsakyme iš to meto kaimiečių kalbų sužinome, kad Akmenos vėjo malūnas buvo pastatytas Akmenos dvaro savininko pono Opano rūpesčiu, ir kainavęs mažne 80 tūkstančių aukso rublių.

Dabartinės malūno savininkės Reginos Jankauskaitės-Žirgulevičienės senelis Juozas Jankauskas 1914 m. iš grafo Opano pirko Akmenos dvarą kartu su vėjo malūnu ir keturiais šimtais hektarų žemės. Tvarkant malūną Jankauskams, kaip pasakoja Juozo Jankausko sūnus Aleksandras Jankauskas, didelių pertvarkymų nebuvo, išskyrus tai, kad pakeistos vienos girnos, – naujas atvežę traukiniu iš Šiaulių. Kiti malūno mechanizmai nebuvo keisti ir išliko autentiški.

Malūnas buvo nuomojamas patyrusiems meistrams – malūnininkams. Žinoma, kad nuo1936 m. pagal ketverių metų kontraktą su ponia Jadvyga Jankauskiene malūne dirbo malūnininkas Petras Skaudas su sūnumi Vytautu Skaudu. Nuo 1940 m. malūnininku dirbo Kazimieras Senvaitis.

Pokario metais Akmenos malūnas buvo nusavintas. Keletą metų jo vedėju ir malūnininku sąžiningai dirbo pats malūno savininkas Aleksandras Jankauskas. Nepaisant to 1948 m. A. Jankauskas buvo ištremtas į Sibirą.

Vėjo sukamas malūnas veikė iki 1950 m. Energingi kolūkiečiai ėmė jį modernizuoti. Šalia malūno buvo pastatyta būda ir į ją įvarytas traktorius ėmė sukti girnas, - vėjas nebebuvo reikalingas. Malūnas ir toliau buvo sparčiai modernizuojamas, - po keleto metų traktorius buvo išmestas ir girnas ėmė sukti elektra . Tačiau tai truko neilgai – malūnas buvo blogai prižiūrimas, prairo jo stogas, nebereikalingi mediniai mechanizmai buvo išardyti ir sudeginti, o netrukus malūnas išvis nustojo funkcionavęs. Jei vėjo sukamas malūnas išdirbo beveik 100 metų, tai, pradėjus jį modernizuoti, jis neišdirbo nė dviejų dešimtmečių… Maža to, jį buvo bandyta net nugriauti - pasakojama, kad, plieninius trosus perjuosus per malūno langų angas, dviem buldozeriais, vadinamais “staliniecais”, buvo bandoma nugriauti akmenines malūno sienas, tačiau Akmenos malūnas atlaikė, taip ir liko stovėti iki galo nenugalėtas.

Tik prasidėjus atgimimo laikotarpiui buvo susigriebta, kad per daug jau visko išgriauta, o veikiančių malūnų jau kaip ir iš viso nelikę.

1991 m. Paminklų restauravimo institute buvo parengta “Akmenos malūno restauravimo darbų paminklosauginė užduotis – pasiūlymai”, ir Akmenos vėjo malūnas įtrauktas į paminklinių statinių laikinąjį registrą. Akmenos vėjo malūną buvo rekomenduota užkonservuoti, ir, esant galimybei, restauruoti.

1992 m. malūnas buvo grąžintas savininkams. Deja , malūno tebuvo likusios sienos, apirę girnų akmenys ir lieti girnų dantračiai.

1994 m. Paminklų restauravimo institute buvo sudaryta restauravimo darbų projektinė dokumentacija ir pradėti malūno restauravimo darbai. Malūno sienų ir angokraščių restauravimo darbus vykdė Biržų restauratoriai – UAB “Agluona”.

1995 m. buvo įrengtas perdangų sijynas, naujai išbetonuotas malūno liemens kaklas. Darbus vykdė R.Žirgulevičiaus įmonė “Akmenos malūnas”

1996 m. Buvo sumontuota malūno kepurė.

1997 m. Akmenos vėjo malūnas buvo įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip paminklinis statinys Nr. 277. Dėl lėšų trūkumo restauravimo darbai nebuvo vykdomi.

1998 m. pradėti vėjo malūno mechanizmų atstatymo darbai. Pagaminti statvolio ir sparnų ašies ruošiniai, pagamintas sparnų kryžius. Atskiros kepurės pasukimo mechanizmo detalės.