Ž. Brakas "Klarnetas"

R. Delonė "Apskritos formos"

F. Ležė "Miestas"

Kubizmo judėjimas, prasidėjęs XX a. pradžioje, stilistiškai buvo vientisesnis už fovizmą. Ryškus jo gyvavimo laikotarpis baigėsi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tačiau jo įtaka architektūrai ir taikomajai dailei buvo jaučiama beveik iki septintojo dešimtmečio. Kubizmo ištakos – Sezano kūrybos suformuota idėja, kad visas gamtos formas galima perteikti kaip rutulį, cilindrą ir kūgį. Kubizmo dailei įtaką darė ir apibendrintų formų, stiprios meninės išraiškos Afrikos negrų skulptūra. Šiai meninei krypčiai būdingos geometrizuotos formos, kurios susmulkinamos, išnarstomos į smulkiausius elementus parodant daiktą keliais rakursais. Kubistinis paveikslas prieš mus iškyla visa suskaidytos formos įvairove: “…Skirtingus to paties daikto profilius, skirtingus rakursus reikia lyg puslapius “versti” vieną po kito, kad tai, kas pavaizduota, galiausiai atsiskleistų drobėje visa profilių įvairove, o kartu ir nauju spalvingumu ir plastika”. Tai meno kryptis, kurią visų pirma domino forma, todėl dailininkai nepripažino spalvos reikšmės ir daugelyje darbų rėmėsi tik šviesa ir šešėliais. Dailininkų kūriniuose dominuoja įvairių tonų rudos, pilkos, žalios spalvos. Pagrindinė tematika – portretai, kuriuose ieškoma ne tik būdingų žmogaus bruožų, kiek geometrinės struktūros; taip pat natiurmortai, kurie labiausiai tinka geometrinių plokštumų išskaidymui. Dailininkai tapė bohemos gyvenimo atstovus: poetus, rašytojus, muzikantus ir jų daiktus. Taip pasaulį išvydo natiurmortai su gitaromis, smuikais, taurėmis ir vyno buteliais, pypkėmis, kortomis ir lošimo kauliukais, laikraščių skiautiemis, žodžių, susijusių su spauda, fragmentais. Vėliau daugelis iš kubistų pradėjo ant drobės klijuoti laikraščių, medžiagų, afišų skiautes, jungdami jas dažų dėmėmis ir gaudami įvairias faktūras. Šį jų technika buvo pavadinta koliažu (pranc. collage, iš coller – priklijuoti). Kubizmo pradininkais laikomi ispanas Pablas Pikasas ir prancūzas Žoržas Brakas.

Pablo Pikaso (Pablo Picasso, 1887-1973) pirmieji žingsniai kubizmo link – 1907 m. nutapytas paveikslas “Avijono merginos”. Ryškiai geometrizuotos, pabrėžtų kontūrų figūros ir draperijų klostės, stipri deformacija buvo naujas žodis tapyboje. Vienas iš reikšmingiausių Pikaso kūrinių yra “Gernika”, kurį jis sukūrė 1937 m., sukrėstas vokiečių lakūnų žiaurumo, kurie subombardavo nedidelį ispanų Gernikos miestelį. Čia jis vaizduoja sukrečiantį karo siaubą, gėrio ir blogio, gyvenimo ir mirties kovą. Tragediją atspindintis paveikslas tarsi virsta vientisu šauksmu prieš aklą žiaurumą ir tamsiąsias jėgas. Gedulinga pilkų, juodų, baltų spalvų gama išryškina tris pagrindines figūras: jautį ir arklį, atstovaujančius tamsai ir brutalumui, ir šviesos nešėją, simbolizuojančią gėrį ir viltį. Pikasas stulbino produktyvumu. Jis išbandė daugelį XX a. meno srovių, darė gausybę eksperimentų, patyrė daug įtakų. Pikasas buvo tapytojas, grafikas, skulptorius, keramikas, scenografas, sukūrė nemažai plakatų. Kubistiniu laikotarpiu jis sukūrė nemažai paveikslų, tarp kurių – “Amruazo Volaro portretas”, “Gernika”, “Smuikas”.

Žoržas Brako (Georges Braque, 1882-1963) stilius buvo vientisesnis. Jis sukūrė ištisą portretų ir natiurmortų seriją, kurioje išryškino skulptūrinį pradą. Vėlesnėje Brako kūryboje geometrinės formas keitė plastiškesnė išraiška, linijų ir plokštumų žaismas, pvz., “Žmogus su gitara”, “Klarnetas”, “Namai Estakoje”.

Kubizmo dailėje atsirado ir tokių dailininkų, kurie pirmenybę teikė spalvai ir grynai estetiniam malonumui. Koloristinį aspektą savo kūryboje puoselėjo Robertas Delonė (Robert Delaunay, 1885-1941). Geometrinės plokštumas jis pakeitė spalvota geometrija, lūžtančia tikra vaivorykšte, - “Langai”, “Eifelio bokštas”, “Apskritos formos”. Daug dėmesio koloritui skyrė ir ispanų kilmės dailininkas Chuanas Grisas (Juan Gris, 1887-1927) (“Natiurmortas prieš atvirą langą).

Fernano Ležė (Fernand Leger, 1881-1955) kubistinis laikotarpis buvo neilgas. Menininko kūrybą sunku priskirti kuriai nors srovei, nors jo drobėse ir kartojasi cilindrai, kūgiai, išlenkti vamzdžiai. Jo elastinės formos perteikia realią erdvę ir gamtos formas, kurios kuria akimirkos įspūdžių srautą. Ležė paveikslai – gigantiškos industrinės kultūros vaizdas: tai fabrikų vaizdai, mašinų detalių kompozicijos. Į bendrą ritmą susiliejantys žmonės ir įvairūs mechanizmai kuria visuminį dekoratyvų ornamentą (“Miestas”, “Kortų žaidimas”, “Montuotojai”).

P. Pikasas "Avinjono merginos"	P. Pikasas "Gernika"	Ž. Brakas "Žmogus su gitara"	R. Delonė "Langai"	R. Delonė "Eifelio bokštas"	F. Ležė "Kortų žaidimas"

                                  << MODERNIZMAS