P. Gogenas "Regėjimas po pamokslo"

V. van Gogas "Saulėgrąžos"

A. de Tulūz-Lotrekas

 "Moteris rengiasi"

     Postimpresionizmo apraiškos išryškėjo 1886 m. Paryžiuje įvykusioje paskutinėje impresionistų parodoje. Keli dailininkai, kūrę vienu metu su impresionistais, sąmoningai pasuko kita linkme, norėdami nuo jų atitrūkti. Jie atsisakė fotografiškai vaizduoti regimą tikrovę, saulės nutviekstą, nerūpestingą impresionistų pasaulį. Postimpresionistai nukreipė žvilgsnį į gamtos ir apskritai pasaulio prasmę, gilinosi į daiktų ir reiškinių esmę. Šiuos dailininkus domino subjektyvūs išgyvenimai, jie stengėsi perteikti dvasinį žmogaus pasaulį. Vienas iš svarbiausių postimpresionizmo bruožų – spalvos ir linijos ekspresyvumas. Jie atsisakė linijinės perspektyvos, deformavo daiktus, siekė vaizdo dekoratyvumo. Postimpresionistai nesukūrė vientiso stiliaus. Šiam judėjimui priklausė skirtingo braižo, bet vieningo požiūrio į meną dailininkai: Polis Sezanas, Polis Gogenas, Vinsentas van Gogas, Anri de Tulūz-Lotrekas.

          Polis Sezanas (Paul Cezanne, 1839-1906) buvo impresionistų amžininkas, iš pradžių dalyvavęs jų judėjime, vėliau pasukęs savitu keliu. Sezanas gilinosi į daiktų struktūrą, norėdamas jiems sugrąžinti materialią, apčiuopiamą išvaizdą ir svorį. Savo ieškojimus jis grindė teorija, kad “gamtoje viskas paremta rutuliu, kūgiu ir cilindru”.Rodydamas daiktų struktūrą, jų pastovumą, medžiagiškumą, jis siekė atskleisti jų vidinę esmę. Sezanas teigė, kad tapyboje spalva turi sudaryti darnią visumą su piešiniu, kad tik tas daiktas gerai nutapytas, kuris gerai nupieštas. Dailininkas tapė daug natiurmortų: vaisius, indus, draperijas. Erdvės, oro ir saulės kupinuose Sezano peizažuose vyrauja tyla ir ramybė. Viskas čia paklūsta bendrai paveikslo visumai, harmoningai kalnų, medžių ir debesų struktūrai (“Šv. Viktorijos kalnas”). Polis Sezanas sukūrė daug portretų, gilinosi į žmogaus kūno sandarą, tapydamas jį įvairiai apšviestą. Rasdamas grožį žmogaus išvaizdoje, dailininkas nesigilino į jo vidinį pasaulį. Žmogaus galvą jis tapė panašiai kaip obuolį, plačiais potėpiais konstruodamas formą, pvz., “Kortuotojai”, “Autoportretas”.

Polis Gogenas (Paul Gauguin, 1848-1903) pažintį su daile pradėjo studijuodamas impresionistų ir senųjų meistrų kūrybą. Metęs bankininko karjerą, Gogenas visą savo gyvenimą paskyrė tapybai. Atotrūkis nuo impresionizmo pramintų takų išryškėjo jo paveiksle “Regėjimas po pamokslo” (“Jokūbo kova su angelu”). Čia matome formuojantis naują, savitą stilių: atsiranda plokštuminis paveikslo vaizdas, apibendrintos formos, sodrios spalvos. Dar gyvendamas Prancūzijoje, Gogenas susidomėjo primityviuoju menu, studijavo liaudies meną, o išvykęs gyventi į Taitį, visiškai suformavo savitą tapybos stilių. Taityje sustiprėjo jo sąlytis su primityviu pasauliu, jis žavėjosi civilizacijos nepaliestu, tyru gamtos ir žmogaus santykiu. Gogenas gėrėjosi gamtos spalvingumu ir egzotika. Jo drobės virto dekoratyviu kilimu, kuriame mintis ar idėja reiškiama vien tapybinėmis priemonėmis, beveik be literatūrinio siužeto. Dekoratyvi, grynų spalvinių plokštumų tapyba veikia kaip muzika, sukurdama bendrą paveikslo visumą, - “Moteris su mango vaisiumi”, “Pokalbis”, “Mirusiųjų dvasia budi”.

Vinsentas van Gogas (Vincent van Gogh, 1853-1890) anksti susipažino su daile, tačiau kūrybinį kelią pradėjo sulaukęs beveik trisdešimties. Van Gogo kūryboje ryškus du etapai. Ankstyvuosius jo darbus veikė XIX a. olandų tapyba. Jai būdingi tamsūs tonai, tvirtas, temperantingas piešinys, siužetuose dominuoja paprastų žmonių buitis. Šio laikotarpio van Gogo tapyba yra monochrominė – šviesos ir šešėlių kontrastas pakeičia joje koloritą, tačiau ji pasižymi didžiule menine jėga (“Bulvių valgytojai”, “Atversta Biblija”). Paryžiuje susipažinęs su impresionistų darbais, van Gogas keičia paveikslų tematiką ir koloritą, o kai apsigyvena Arlyje, jo paveikslai pražysta įvairiomis paletės spalvomis, potėpis darosi galingas ir ekspresyvus. Jis aistringai tapo viską, kas atsiduria akiratyje: padėvėtus batus, kėdę su palikta pypke, savo kambario, kavinės interjerą, natiurmortus. Šie daiktai, alsuojantys žmoniška šiluma, pakyla iki simbolio, perteikiančio vidinę būseną, - “Batai”, “Kėdė”, “Saulėgrąžos”. Impresionistai savo kūryboje nenaudojo alegorijų ir simbolių. Van Gogas buvo vienas iš dailininkų, kurie į kūrybą sugrąžino simbolinę prasmę: regime vienišumo nuotaiką perteikiančius tuščius paukščių lizdus, gyvenimo džiaugsmą simbolizuojančias saulėgrąžas, o nelaimės nuojautą pranašauja virš rugių lauko besisukantys krankliai. Van Gogas tapė portretus ir autoportretus, kuriuose gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, psichologinę būseną. Vis labiau ekspresyvėjanti van Gogo tapyba rodo begalinį menininko jautrumą ir temperamentą. Neramus linijos ritmas, susiliejantis su spalvomis, perteikia dailininko emocijas ir nuotaiką (“Kelias su kiparisais", ” Rugių laukas”).

Anri de Tulūz-Lotreką (Henri de Toulouse-Lautrec, 1864-1901) domino Paryžiaus kasdienybė, naktinio gyvenimo atmosfera, žmoniškos ydos ir nuopuoliai, kabaretų vaidai. Kurį laiką jis sekė Edgaro Dega kūryba, perimdamas iš jo fragmentiškumą, lyg išplėštą iš tikrovės atsitiktinę akimirką, pvz.. “Mulen Ruž” kavinė”. Jis žvelgė į pasaulį su ironija, negailestingai atskleisdamas jo blogąsias puses. Būdamas puikus piešėjas ir litografijos meistras, tapyboje jis siekė apibendrintų formų. Lakoniškomis priemonėmis – išraiškingais kontūrais, dekoratyviais siluetais ir kontrastingom spalvom – jis kūrė paveikslo įtampą ir efektingumą. Šie jo stilistikos bruožai buvo pirmieji žingsniai į plakatinį meną. Anri de tulūz-Lotrekas sukūrė ir pirmuosius reklaminius plakatus – “Žana Avril”, “Japoniška sofa”.

P. Sezanas "Persikai ir kriaušės"	P. Gogenas "Arlio kavinė"	P. Gogenas "Arearea"	V. van Gogas "Autoportretas"	V. van Gogas "Bulvių valgytojas"	A. Lotrekas "Jane Avril"

                               << MODERNIZMAS