"Dailininkas ir modelis"

E. Noldė "Paskutinė vakarienė"

Ekspresionizmo terminas (pranc. – expressionisme, iš expression – išraiška) žymi sustiprintą išraišką, dailininko vidinę įtampą, emocinį santykį su tikrove. Ekspresionistai atkreipė dėmesį į kančią, skurdą ir prievartą, savo kūriniuose vaizdavo neigiamus socialinius reiškinius, todėl grožio siekimą mene jie laikė nesąžiningu ir nenuoširdžiu. Savo paveiksluose dailininkai sąmoningai deformuodavo natūralias formas, šitaip nutoldami nuo klasikinio grožio idealo. Ekspresionizmo ištakos – vokiečių renesanso dailininko M.Griunevaldo efektinga, vizijų kupina tapyba ir van Gogo drobės. Ekspresionizmas susiformavo Vokietijoje, vėliau paplito kituose šalyse. Tai platus meno reiškinys, apimantis ne tik dailę, bet ir literatūrą, muziką, teatrą. Ekspresionizmas reiškėsi dviem kryptimis. 1905 m. Drezdene susikūrusi vokiečių dailininkų grupuotė “Tiltas” rėmėsi nacionalinio meno tradicijomis, iš kurių perėmė senovinių raižinių kietumą ir jėgą. Šių dailininkų kūrybai būdingas grubus piešinys, apibendrintos formos, aiški ir paprasta kompozicija, dinamiškas potėpis, ryškiai formas apibrėžiantis kontūras. Vidinei įtampai, emocingumui pabrėžti jie naudojo ryškių spalvų disonansus arba atvirkščiai – drumzlinus tonus.

Vieno žymiausių “Tilto” grupuotės atstovų Ernsto Liudvigo Kirchnerio (Ernst Ludvig Kichner, 1880-1938) kūryba kupina nervingos įtampos, instinktų, karo baisumų ir nevilties (“Dailininkas ir modelis”, “Autoportretas”). Emilis Noldė (Emil Nolde, 1867-1956) kūrė peizažus, kompozicijas religine, šokio tema. Jis pabrėžė formų dinamiškumą, ryškiom ir agresyviom spalvom paveiksle kūrė įtampos ir ekstazės nuotaiką, - “Šokėjos su žvakėmis”, “Paskutinė vakarienė”. Ekspresionizmo krypčiai priklausė Otas Diksas (Otto Dix, 1891-1969) ir Oskaras Kokoška (Oskar Kokoschka, 1886-1980). Vienas ryškiausių ekspresionizmo atstovų Šiaurės Europos mene buvo Edvardas Munkas (Edvard Munch, 1863-1944). Jo apibendrintų formų tapyba pasižymėjo sodriu koloritu, deformacija, įgalinančia perteikti skaudžius dvasinius išgyvenimus.

1912 m. Miunchene susikūrė “Mėlynojo raitelio” grupė, kurios iniciatoriai buvo Vasilijus Kandinskis ir Francas Markas. Šios grupuotės dailininkus vienijo domėjimasis spalvos išraiška, racionalumui jie priešpriešino iracionalumą, žmogaus subjektyvius išgyvenimus ir pasąmonės impulsus. Pamažu jie visiškai atsisakė vaizduoti natūrą ir perėjo prie grynų tonų bei formų kalbos. Iš jų kūrybos išsirutuliojo abstrakcionizmo srovė.

E. Kirchneris "Autoportretas"	E. Noldė "Moters galva"	O. Diksas "Žaidėjai"	O. Kokoška "Klajojantis riteris"	E. Munkas "Šauksmas"	E. Munkas "Vampyras"

                                  << MODERNIZMAS