Darbo vadovas:
doc. dr. A. Jankauskas

Institucijos panašios į tvirtoves. Jos turi būti
gerai suprojektuotos ir turėti gerą įgulą.
K. R. Poperis (K. R. Popper)¹

Pusiau prezidentinis institucinis modelis ypač atviras visokioms galimybėms — jo „žaidimo taisyklės“ gali būti įvairiai taikomos pagal konkrečią politinę padėtį, be to, jos suteikia daugiau laisvės politiniams sprendimams. Pusiau prezidentiniame modelyje itin svarbios susiklosčiusios tarpinstitucinių santykių tradicijos ir šių tradicijų pripažinimas iš politinių veikėjų pusės. Jos garantuoja politikos stabilumą ir leidžia išvengti sistemai pavojingų institucinių konfliktų.

Todėl pusiau prezidentizmas jaunose demokratinėse valstybėse, kur tokios tradicijos dar galutinai nesusiformavusios, gali būti problemiškas ne vien kasdieniniame politiniame gyvenime, bet ir sistemos lygiu, t. y. tam tikromis sąlygomis kelti grėsmę ne vien politiniam, bet ir demokratijos stabilumui. Be to, neigiamą pusiau prezidentizmo įtaką galėtų sustiprinti ydos, kurias pusiau prezidentinis institucinis modelis perima iš prezidentinio, o galbūt ir iš parlamentinio modelių. Tai nereiškia, jog pusiau prezidentinis institucinis modelis a priori yra prastas pasirinkimas jaunai demokratinei valstybei jos stabilumo požiūriu — kai kurių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, pasirinkusių pusiau prezidentizmą kaip geriausią pereinamąjį modelį, konstitucijų kūrėjai manė kaip tik priešingai. Vis dėlto klausimas, kokią įtaką pusiau prezidentinis modelis daro jaunų demokratinių valstybių demokratijos stabilumui, yra vertas dėmesio. Šio darbo tikslas ir yra išanalizuoti potencialius pavojus demokratijos stabilumui, kuriuos kelia tam tikri pusiau prezidentizmo sisteminiai bruožai. Mėginsiu įrodyti, kad pusiau prezidentizmas gali būti pavojingas mažiausiai keturiais aspektais. Pirma, jis sukuria paskatų atsirasti tarpinstituciniams konfliktams, ir tik labai kruopščiai parengta konstitucija gali jas sumažinti. Antra, pusiau prezidentizmo stabilumas priklauso nuo susiformavusių tradicijų, o jų stoka gali būti pavojinga. Trečia, demokratijos stabilumui gali būti nepalankios kai kurios prezidento institucijos ypatybės. Ketvirta, pusiau prezidentizmo stabilumas priklauso nuo konteksto (partijų, rinkimų sistemų), tačiau su pusiau prezidentizmu susijusios institucinės taisyklės ne visada tarnauja palankaus konteksto sukūrimui. Apskritai, darau prielaidą, kad renkantis tarp valdymo efektyvumo ir demokratijos stabilumo, pastarasis dalykas yra svarbesnis.

Būtina pripažinti, kad institucinio modelio įtakos demokratijos stabilumui klausimas sukelia nemaža metodologinių keblumų. Tai iš esmės yra „žemupio“ (downstream) klausimas — kaip veikia jau sukurta politinė sistema. Kitaip negu „aukštupio“ (upstream) klausimas — kaip ši politinė sistema buvo sukurta,— „žemupio“ klausimas susijęs su tam tikru, pakankamai ilgu bandomuoju stabilios demokratijos periodu — kai kuriuose tyrimuose jis siekia net 25-erius nepertrauktos demokratijos metus iš eilės. Jaunoms demokratinėms valstybėms pagal apibrėžimą toks laikotarpis yra nepritaikomas. Vis dėlto laikausi nuomonės, jog tai nereiškia, kad tokių valstybių negalima tirti demokratijos stabilumo požiūriu. Mat įmanomos bent dvi tyrimo strategijos: statistinė² ir dalykinė (substantive)³. Pirmajai iš tikrųjų reikėtų daugelio valstybių ir ilgo tiriamojo laikotarpio, tačiau antroji, nors spekuliatyvesnė, leidžia analizuoti problemas konkrečiose valstybėse tam tikru laikotarpiu. Kitaip sakant, šiuo atveju nepretenduojama analizuoti demokratijos stabilumo ilguoju laikotarpiu, bet daroma prielaida, kad yra korektiška jį tirti ir vidutiniuoju laikotarpiu.

Vis dėlto net ir renkantis antrąjį kelią, kyla sunkumų su teoriniu analizės modeliu. Pusiau prezidentizmas kaip toks tebėra palyginti mažai tyrinėtas, vis dar nėra sutariama, ar jį apskritai reikėtų išskirti kaip atskirą institucinį modelį. Dar mažiau gilintasi į pusiau prezidentizmo ir demokratijos stabilumo galimą ryšį. Net ir bendra diskusija dėl institucinių modelių įtakos demokratijos stabilumui neatvedė prie vieningų išvadų: vieni autoriai kelia vienų, kiti — kitų institucinių modelių pranašumus. Todėl tiriant, kokią įtaką pusiau prezidentinis modelis gali turėti demokratijos stabilumui, neišvengiamai teks naudotis keliais teoriniais požiūriais ir mėginti pritaikyti relevantiškas jų dalis.

Vienas dalykas yra bendras visiems požiūriams (nors ne visur eksplikuojamas), ir tai būtina pabrėžti prieš pradedant tyrimą: tai nėra konstitucinių tekstų tyrimas, nedaroma ir prielaida, kad jie visiškai determinuoja politiką. Atvirkščiai, dėmesio centre yra politiniai veikėjai ir jų elgesys. Institucinis modelis — šį elgesį įtakojantis (ribojantis, skatinantis) bendrų taisyklių rinkinys — nėra nepriklausomas kintamasis (tačiau nėra sutariama, ar jį priskirti prie tarpinių, ar prie priklausomų kintamųjų). Pasak Chuano Linzo (Juan J. Linz) ir Artūro Valenzuelos (Arturo Valenzuela), tarp taisyklių ir elgesio yra „sudėtinga dialektika“⁴. Pusiau prezidentiniam modeliui elgesys ir aplinkos faktoriai, kaip minėta, yra dar svarbesni negu kitiems modeliams.

Dėl to tyrimas turi apimti ne vien pagrindinių pusiau prezidentinio modelio veikėjų — prezidento, vyriausybės ir parlamento — elgesį, bet ir kitus veiksnius, tokius kaip partijų sistemos, rinkimų formulės ir rinkimų sinchronizacijos įtaka. Visa tai atsispindi šio darbo struktūroje. Jos pagrindas — pusiau prezidentizmo tyrimų pradininko Moriso Diuveržė (Maurice Duverger) pasiūlytos keturios tyrimo kryptys: konstitucijos turinys, tradicijos ir aplinkybių kombinacija, parlamento daugumos sudėtis ir prezidento padėtis šios daugumos atžvilgiu⁵. Tiesa, šiame darbe jos modifikuotos, be to, vien jomis neapsiribojama.

Tiriant pusiau prezidentizmo įtaką demokratijos stabilumui, itin svarbus yra lyginamasis darbo aspektas. Jis leidžia aptikti pusiau prezidentizmo kaip sistemos ypatybes, t. y. nustatyti, kaip panašūs instituciniai modeliai sugeba atsakyti į iššūkius, o ne vien tirti, kaip iššūkiai veikia demokratijos stabilumą. Kitaip sakant, lyginamoji analizė išryškina institucinį politikos matmenį.

Tačiau šis darbas nėra sistemiška lyginamoji analizė: joje pasirinktos tik dvi iš mažiausiai septynių Vidurio ir Rytų Europos (bei NVS, neskaitant Rusijos) pusiau prezidentinių valstybių. Manau, kad Lietuvos ir Lenkijos institucinių modelių bei politikos konteksto skirtumų ir panašumų pakanka, norint daryti tam tikras — nors jokiu būdu ne apibendrinančias — išvadas apie pusiau prezidentizmo kaip sistemos poveikį. Be to, Lietuvos ir Lenkijos pasirinkimas leidžia kontroliuoti kai kuriuos išorinius institucinio modelio atžvilgiu kintamuosius — pirmiausia politinę kultūrą (didelė dalis diskusijų apie institucinių modelių įtaką demokratijos stabilumui yra susijusios su jų įtaka Lotynų Amerikos valstybėms, ir sunkiai pritaikoma kitokios politinės kultūros šalims⁶) bei etninį homo- ar heterogeniškumą (abi valstybės šiuo požiūriu santykinai vienalytės). Bet kuriuo atveju (prisipažįstu norįs išsiaiškinti Lietuvos pusiau prezidentizmo, o ne vien pusiau prezidentizmo apskritai ypatybes), jei jau Lietuvos pusiau prezidentizmo veikimas mėginamas aiškinti lyginamuoju požiūriu, vargu ar įmanoma rasti tinkamesnę lyginimui valstybę už Lenkiją⁷.

1. Sąvokų apibrėžimas

Ne visas šiame darbe vartojamas sąvokas galima tiksliai apibrėžti. Daugiausia keblumų kelia „demokratijos stabilumas“. Neretai jis painiojamas su politiniu stabilumu, arba „politinio stabilumo“ prasme vartojamais terminais „politinio režimo nestabilumas“ ar „valstybės nestabilumas“. Nors aš nesistengsiu tiksliai apibrėžti demokratijos stabilumo ar nestabilumo, tačiau pamėginsiu padaryti tai, kas būtina norint apibrėžti sąvoką,— paaiškinsiu, kuo ji skiriasi nuo kitų sąvokų (ir kaip ji bus suprantama šiame darbe).

Pirmiausia, nesigilindamas į plačią diskusiją apie demokratijos apibrėžimą, darau prielaidą, kad abi valstybės jau yra demokratiškos⁸. Kadangi ir Lietuvos, ir Lenkijos konstitucijose demokratinė valdymo forma įtvirtinta kaip pamatinė, laikau, kad demokratijos stabilumą galima sieti su valstybės stabilumu. Be to, darau prielaidą, kad tai yra dvipusis ryšys, taigi valstybės nestabilumas šiame darbe formaliai suprantamas kaip demokratijos nestabilumas, o demokratijos nestabilumas — kaip valstybės nestabilumas. Tačiau „demokratijos stabilumas“ kaip vertybinė nuostata yra svarbesnis už valstybės stabilumą, todėl vartosiu būtent šį terminą. Kuo demokratijos — arba valstybės — nestabilumas skiriasi nuo politinio nestabilumo? Demokratijos stabilumas yra sistemos lygio kintamasis, o politinis nestabilumas susijęs su konkrečios institucijos — vyriausybės, parlamento, prezidento — kaita. Kitaip sakant, demokratijos stabilumas susijęs ne su valdžios institucijų, bet su konstitucinės sistemos tapatybės išsaugojimu (arba konsensualiu keitimu). Politinis nestabilumas, net ir ilgalaikis, savaime dar nereiškia demokratijos nestabilumo (tai rodo Italijos pavyzdys), tačiau demokratijos nestabilumas visąlaik reikš, jog valstybė nestabili politiškai. Tiesa, demokratijos nestabilumas vargu ar laikytinas politinio nestabilumo priežastimi, veikiau atvirkščiai — tam tikras politinis nestabilumas gali sukelti demokratijos nestabilumą.

Manau, kad yra mažiausiai trys instituciniai demokratijos nestabilumo kriterijai⁹: (1) demokratinių rinkimų atsisakymas, kai jų reikalauja konstitucija; (2) valdžios galių uzurpavimas — paprastai tai prezidento (nors teoriškai įmanomi ir kitų institucijų) veiksmai be rinkėjų pritarimo; (3) prievartinis išrinktų prezidentų nuvertimas, o ne jų atstatydinimas ar apkalta pagal konstituciją. Be abejonių, įmanomi ir kiti kriterijai — pvz., antisisteminių grupuočių atėjimas į valdžią; politinio režimo stabilumą taip pat galima suvokti pagal valdymo našumą ir efektyvumą bei politinę ramybę¹⁰. Vis dėlto manau, kad išvardyti trys kriterijai (ypač antrasis) tolesnei diskusijai yra tinkamiausi.

Institucinis modelis šiame darbe suprantamas kaip prezidento ir parlamento konstituciniai įgaliojimai, susiję su vykdomosios valdžios formavimu, veikla bei jos nutraukimu. Kiti autoriai tai vadina politinės sistemos modeliais ar valdymo formomis¹¹, konstitucinėmis schemomis (constitutional framework)¹², konstituciniais tipais¹³, instituciniais pasirinkimais¹⁴, režimų tipais¹⁵, institucinėmis sistemomis¹⁶ arba tiesiog (prezidentinėmis, pusiau prezidentinėmis, parlamentinėmis ir kt.) sistemomis, formulėmis, demokratijomis, modeliais, režimais ir pan.

1.1. Pusiau prezidentizmo samprata

Pagaliau, centrinis šiam darbui yra pusiau prezidentizmo apibrėžimas. Tačiau prieš jį pateikiant, vertėtų aptarti pusiau prezidentizmo kaip teorinės koncepcijos problematiką. Reikia pripažinti, kad nors pusiau prezidentizmo sąvokai netrukus sukaks dvidešimt metų, vis dar nėra sutariama dėl jo vietos bei svarbos institucinių modelių klasifikacijoje. Kitaip sakant, nėra sutariama, ar institucinių modelių klasifikacija yra dichotomiška (prezidentizmas versus parlamentizmas), ar trichotomiška (prezidentizmas versus pusiau prezidentizmas versus parlamentizmas). Kartais teigiama, kad institucinių modelių yra dar daugiau arba kad egzistuoja ištisas institucinių modelių kontinuumas¹⁷. Kad pusiau prezidentizmas yra „naujas politinės sistemos tipas“, pirmasis pareiškė M. Diuveržė¹⁸, tačiau ne visi tyrinėtojai atsižvelgė į jo argumentus arba pateikė kontrargumentų¹⁹. Arendas Lijpartas (Arend Lijphart) neseniai paskelbtame straipsnyje tvirtina, kad pusiau prezidentizmo koncepcija atgyveno: pats M. Diuveržė skirsto pusiau prezidentines valstybes į skirtingus potipius (arba jų politinį procesą į skirtingas — prezidentines ir parlamentines fazes), tad jas galima priskirti prie vieno iš dviejų pagrindinių tipų: prezidentizmo ir parlamentizmo²⁰, o pusiau prezidentizmas lieka beveik tuščia kategorija.

Vargu ar galima sutikti su tokia interpretacija, kuri remiasi ne tiek pusiau prezidentizmo logika, kiek formaliais skirstymo kriterijais. Kartu reikia pripažinti, kad M. Diuveržė pats sumenkino savo naujos politinės sistemos koncepciją, pritardamas minčiai, jog pusiau prezidentizmas yra tik prezidentinių ir parlamentinių fazių kaita. Aš laikausi nuomonės, kad pusiau prezidentizmas yra atskiras institucinis modelis, ne tik besiskiriantis nuo prezidentinių ir parlamentinių modelių formaliais kriterijais, bet ir turintis savo vidinę logiką. Būtent toji logika lemia, kad kartais galima kalbėti apie pusiau prezidentizmo artėjimą prie prezidentizmo ar parlamentizmo, tačiau darytume didelę klaidą, jei pusiau prezidentizmą sutapatintume su kuriuo nors iš šių modelių. Net jei pusiau prezidentinėse valstybėse galima stebėti artimą prezidentizmui ar parlamentizmui politiką, visą laiką būtina turėti galvoje skirtumą tarp „aktualaus“ ir „potencialaus“ elgesio²¹. Kita vertus, būtina pabrėžti ir tai, jog pusiau prezidentizmas turi bruožų, būdingų ir prezidentizmui, ir parlamentizmui; dar daugiau, jų poveikį galima tyrinėti remiantis teorijomis, skirtomis atitinkamiems instituciniams modeliams, tik būtina neišleisti iš akių pusiau prezidentizmo išskirtinumo.

Tad kuo pusiau prezidentinis modelis skiriasi nuo prezidentinio ar parlamentinio modelių? Esminis institucinis bruožas, skiriantis jį nuo abiejų — dviguba vykdomosios valdžios struktūra: vykdomąją valdžią dalijasi prezidentas ir ministras pirmininkas. Kaip ir prezidentizmo atveju, prezidentas paprastai renkamas tiesiogiai arba bent jau ne parlamento, jo kadencija faktiškai yra fiksuota, jo įgaliojimai nėra vien simboliniai. Tai neatitinka parlamentinio modelio kriterijų. Kita vertus, pusiau prezidentizmas skiriasi ir nuo prezidentizmo: vyriausybei vadovauja realią galią turintis ministras pirmininkas, jos įgaliojimų laikas nėra fiksuotas, ji priklauso nuo parlamento pasitikėjimo, prezidentas paprastai turi galią tam tikromis sąlygomis paleisti parlamentą.

Karlas Santjagas Ninas (Carlos Santiago Nino) pusiau prezidentizmui, arba, pasak jo, „mišriai sistemai“, priskiria du parlamentizmo ir vieną prezidentizmo bruožą: (1) valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo postai yra atskiri; (2) vyriausybė formuojama su parlamento intervencija; (3) vyriausybė formuojama su rinkėjų intervencija²². Šis apibrėžimas vis dėlto neapima lemiamo pusiau prezidentizmo bruožo: vyriausybės veiklos nutraukimo. Klasikiniu tapęs M. Diuveržė pusiau prezidentizmo apibrėžimas šio trūkumo neturi. Politinis režimas laikytinas pusiau prezidentiniu, jei jį sukūrusioje konstitucijoje dera trys elementai: (1) prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais; (2) jis turi gana svarbių galių; (3) jis dalijasi valdžią su ministru pirmininku ir ministrais, kurie turi vykdomosios valdžios bei vyriausybės galią ir gali išlikti savo poste tik tol, kol parlamentas jais nereiškia nepasitikėjimo²³.

Vis dėlto šį apibrėžimą įvairūs autoriai kritikavo. Metju Šugartas (Matthew S. Shugart) ir Džonas Keris (John M. Carey) pervadino pusiau prezidentizmą į premjero—prezidento režimą, nepritardami priešdėlio „pusiau-“ implikuojamam kontinuumui, taip pat ir dėl to, kad būtų galima atskirti jį nuo kito panašaus režimo tipo — prezidento—parlamento režimo. Premjero—prezidento režimą jie apibrėžia panašiai kaip M. Diuveržė. Pirma, vykdomosios valdžios vadovas renkamas visuotiniais rinkimais, tačiau premjero—prezidento režime jis, kitaip negu prezidentizme, nebūtinai yra „vadovas“, bet turi koegzistuoti su premjeru, vadovaujančiu vyriausybei. Antra, prezidentas turi politinių galių: teikti įstatymą referendumui ar teisminei peržiūrai. Prezidentas gali turėti kitų legislatyvinių galių — veto teisę ar dekretų leidybos teisę, jis dalyvauja teikiant premjero, ministrų ir kitų pareigūnų kandidatūras ir paprastai turi galią paleisti parlamentą. Trečia, vyriausybė priklauso nuo parlamento, ir jei prezidentas turi galią vienašališkai atstatydinti ministrus, tokia sistema jau yra nebe premjero— prezidento, bet prezidento— parlamento režimas²⁴. Nors pusiau prezidentizmo vidinis skirstymas yra svarbi autorių naujovė, šiam darbui jis nėra būtinas, todėl ir toliau bus vartojamas pusiau prezidentizmo terminas.

Džiovanis Sartoris (Giovanni Sartori) kritikuoja šį režimų skirstymą dėl nereikalingos prezidento—parlamento kategorijos ir dėl nepakankamai griežtų premjero—prezidento režimo kriterijų. Jis grįžta prie pusiau prezidentizmo termino (nors greta pristato ir pusiau parlamentizmą), pateikdamas tokius pusiau prezidentizmo kriterijus: (1) valstybės vadovas (prezidentas) renkamas visuotiniu balsavimu — tiesioginiu ar netiesioginiu — fiksuotai kadencijai; (2) valstybės vadovas dalijasi vykdomąją valdžią su ministru pirmininku, sudarydamas dvigubą valdžios struktūrą, kurią apibrėžia trys kriterijai: (3) prezidentas yra nepriklausomas nuo parlamento, bet negali valdyti vienas arba tiesiogiai, todėl jo valia turi būti įgyvendinama per jo vyriausybę; (4) kita vertus, ministras pirmininkas ir jo kabinetas yra nepriklausomi nuo prezidento, nes priklauso nuo parlamento: jie turi paklusti parlamento pasitikėjimui ar nepasitikėjimui (ar abiem), ir bet kuriuo atveju jiems reikia parlamento daugumos paramos; (5) dualistinė pusiau prezidentizmo valdžios struktūra leidžia įvairius galių balansus ir pirmenybių kaitą (shifting prevalences) vyriausybėje su griežta sąlyga, kad kiekvieno vyriausybę sudarančio vieneto „autonomijos potencialas“ išlieka²⁵.

Šis apibrėžimas, jau iš pirmo žvilgsnio gremėzdiškas, irgi turi trūkumų, tačiau prieš juos nurodant, derėtų pateikti dar vieną pusiau prezidentizmo apibrėžimą. Atsižvelgdamas į tris pastaruosius apibrėžimus, Džianfrankas Paskvinas (Gianfranco Pasquino) formuluoja tokius pusiau prezidentizmo kriterijus: (1) prezidentas yra tiesiogiai ar netiesiogiai renkamas visuotiniais rinkimais; (2) prezidentas turi įgaliojimus paskirti ministrą pirmininką ir tam tikrais atvejais paleisti parlamentą; (3) ministras pirmininkas paklūsta numanomam arba atviram (implicit or explicit) balsavimui dėl pasitikėjimo parlamente²⁶.

Šie apibrėžimai neišvengia kai kurių problemų, taikant juos praktiškai. Nėra sutariama dėl dichotomijos ar trichotomijos, valstybių, kurios atitinka apibrėžimų kriterijus, ir pačių apibrėžimų tikslumo. Šiuos trūkumus mėgina taisyti Robertas Eldžis (Robert Elgie), siūlydamas kriterijais laikyti tik „išsidėstymo“ savybes ir atsisakyti „santykių“ savybių — jos itin ryškios Dž. Sartorio pateiktame apibrėžime. Kitaip sakant, režimų skirstymo kriterijais siūloma rinktis ne susidariusius vykdomosios valdžios politikos modelius, bet tai, ar sistemoje yra prezidentas, ministras pirmininkas, ar jie renkami visuotiniais rinkimais ir ar jų kadencijos trukmė yra fiksuota. Pagal tai sudaroma logiškai išsami matrica, apimanti visus įmanomus atsakymus į keturis klausimus. Iš 24 įmanomų variantų pasaulyje realiai egzistuoja tik 5. Pusiau prezidentizmas atitinka atvejį, kai į klausimus, ar valstybės vadovas renkamas visuotiniais rinkimais ir turi fiksuotą kadenciją, atsakoma „taip“, o į klausimus, ar vyriausybės vadovas renkamas visuotiniais rinkimais ir ar turi fiksuotą kadenciją, atsakoma „ne“²⁷. Šią sistemą galima kritikuoti dėl to, kad ji grįžta prie problemos, kurią M. Diuveržė kritikai jau buvo išsprendę — į pusiau prezidentizmo kategoriją patenka ir valstybės, kurių politinė praktika niekad neatitiko pusiau prezidentizmo. Vis dėlto, nepaisant šio labai didelio trūkumo, R. Eldžio sistema leidžia pasiekti aiškumą, klasifikuojant bent jau pagal formalius kriterijus. Tiesa, reikia turėti galvoje, kad diskusija dėl pusiau prezidentizmo vis dar neatvedė prie sutarimo, kaip jį apibrėžti.

2. Lietuva ir Lenkija: pusiau prezidentinės konstitucijos

Ir Lietuvos, ir Lenkijos institucinių modelių priskyrimas pusiau prezidentizmo ar kuriai kitai kategorijai kelia tam tikrų diskusijų. Abi valstybės iš tikrųjų dar turi gana nedaug pokomunistinės demokratijos patirties, ir konstitucinės tradicijos čia dar nėra galutinai susiformavusios. Be to, patys instituciniai modeliai Lietuvoje ir Lenkijoje yra nestabilūs. Pastebimos tendencijos de jure arba de facto mažinti prezidentų galias ir versti institucinius modelius artėti prie parlamentizmo arba modifikuoto parlamentizmo. Šią tendenciją atspindi 1998 m. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Lietuva vadinama parlamentine respublika, kuriai „būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai“²⁸, ir ypatingai — 1997 m. priimta naujoji Lenkijos Konstitucija, padidinusi Seimo įtaką, ypač prezidento veto akivaizdoje, bei sumažinusi prezidento įgaliojimus (nustačiusi beveik visų prezidento aktų privalomą kontrasignavimą, sumažinusi Seimo paleidimo galias, smarkiai suvaržiusi prezidento galias užsienio ir vidaus politikos srityse ir t. t.²⁹). Gali būti, kad Lietuvą ir Lenkiją priskiriančius parlamentizmui vertinimus lėmė ir politinė praktika, kai per prezidentų Algirdo Brazausko ir, mažesne dalimi, Aleksandro Kvašnevskio (Aleksandr Kwaśniewski) vadovavimą susiklostė artimi parlamentiniams valdžių tarpusavio santykiai.

2.1. Konstitucinės prezidento, parlamento ir vyriausybės galios

Nepaisant to, ir Lietuvos, ir Lenkijos konstitucijos atitinka pirmojoje dalyje minėtus pusiau prezidentizmo kriterijus. Abiejose valstybėse prezidentas renkamas tiesiogiai visuotiniuose rinkimuose (Lietuvos Konstitucija, 78 straipsnis³⁰, Lenkijos Konstitucija, 127 straipsnis³¹), o vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas (atitinkamai 97 ir 148 straipsniai).

Lietuvos Prezidentas teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą, Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį (84 straipsnis). Jei Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo jos pirmojo pateikimo per 60 dienų dukart iš eilės jam nepritarė, Prezidentas gali skelbti pirmalaikius rinkimus. Paleisti Seimą Prezidentas gali ir Vyriausybės siūlymu, jei Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą ja (58 straipsnis). Tiesa, šie Prezidento veiksmai yra ribojami, be to, naujai išrinktas Seimas gali skelbti pirmalaikius Prezidento rinkimus.

Lenkijos Prezidentas nominuoja Ministrą Pirmininką, kuris siūlo Ministrų Tarybos sudėtį. Prezidentas skiria Ministrą Pirmininką ir kitus Ministrų Tarybos narius; per 14 dienų paskirtas Ministras Pirmininkas pateikia Ministrų Tarybos programą ir prašymą balsuoti dėl pasitikėjimo Seimui, kuris turi pareikšti pasitikėjimą absoliučia mažiausiai pusės visų narių dauguma. Lenkijos Konstitucija numato, kad jei Prezidento siūlomas kandidatas nesurenka reikalingos balsų daugumos, tuomet teisė skirti premjerą atitenka Seimui (154 straipsnis). Jei pastarasis nesugeba išrinkti vyriausybės vadovo, Seimas vėl balsuoja dėl Prezidento teikiamos kandidatūros. Jei ir tuomet ji negauna pasitikėjimo votumo, Prezidentas paleidžia Seimą (155 straipsnis).

Abiejose valstybėse vyriausybės išlikimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo, o prezidentas atstatydinti nei vyriausybės, nei atskirų ministrų negali. Lietuvos Vyriausybė privalo atsistatydinti, kai iš naujo negauna Seimo įgaliojimų, pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, kai Seimas dukart iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai, kai Seimas visų narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku, kai pastarasis atsistatydina arba miršta, kai po Seimo rinkimų sudaroma nauja Vyriausybė (101 straipsnis). Konstitucinio Teismo nutarimu, Vyriausybė neatsistatydina, išrinkus Prezidentą³². Lenkijos Ministrų Taryba atsistatydina, išrinkus naują Seimą, taip pat kai Seimas nepritaria pasitikėjimui vyriausybe, kai balsuoja už nepasitikėjimą vyriausybe, kai atsistatydina Ministras Pirmininkas (pastaruoju atveju Prezidentas gali nepriimti atsistatydinimo) (162 straipsnis). Pasitikėjimą vyriausybe Seimas gali pareikšti balsų dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip pusei jo narių (160 straipsnis), už nepasitikėjimą turi balsuoti dauguma visų deputatų, praėjus ne mažiau kaip 7 dienoms po to, kai nepasitikėjimą pasiūlė svarstyti ne mažiau kaip 49 Seimo nariai, kartu teikdami ir naujo premjero kandidatūrą. Tokiu atveju Prezidentas turi paskirti Seimo pasirinktąjį Ministrą Pirmininką (158 straipsnis).

Atskiri ministrai Lietuvoje privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą jais slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių (101 straipsnis). Tačiau paskirti ministrą Seimo pritarimo nereikia — ministrus skiria ir atleidžia Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu (84 straipsnis). Lenkijoje ministrą Prezidentas atleidžia, kai už nepasitikėjimą balsuoja dauguma visų deputatų, praėjus ne mažiau kaip 7 dienoms nuo ne mažiau kaip 69 Seimo narių pateiktos interpeliacijos (158, 159 straipsniai). Paskirti ir atleisti ministrą Prezidentui taip pat pakanka ministro pirmininko teikimo (161 straipsnis).

Dar vienas svarbus kriterijus yra vyriausybės ir prezidento įgaliojimai. Abiejų valstybių prezidentai nėra vyriausybės vadovai. Lietuvos Prezidentas yra valstybės vadovas (77 straipsnis), Lenkijos Prezidentas — aukščiausiasis Lenkijos atstovas ir valstybės valdžios tęstinumo garantas (126 straipsnis). Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės kolektyviai atsakingos Seimui už bendrą vyriausybės veiklą (atitinkamai 96 ir 157 straipsniai), tačiau ministrų individuali atsakomybė skiriasi. Lietuvos ministrai atsakingi Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui (96 straipsnis), Lenkijos ministrai — individualiai atsakingi Seimui (157 straipsnis). Abiejose valstybėse prezidentui eksplicitiškai suteiktos užsienio politikos galios. Lietuvos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką (84 straipsnis), Lenkijos Prezidentas bendradarbiauja kartu su Ministru Pirmininku ir atitinkamu ministru užsienio politikos srityje (133 straipsnis), tačiau pagrindinės užsienio politikos galios perduotos vyriausybei. Abiejų valstybių prezidentai yra vyriausieji ginkluotųjų pajėgų vadai, bet valstybės gynybos galios aiškiau apibrėžtos Lenkijos Konstitucijoje: taikos metu Prezidentas ginkluotosioms pajėgoms vadovauja per nacionalinės gynybos ministrą, be to, Prezidento įgaliojimus, vadovaujant ginkluotosioms pajėgoms, nustato įstatymas (134 straipsnis). Lietuvos Konstitucijoje nurodoma, kad už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas (140 straipsnis).

Šios konstitucijų nuostatos atitinka pusiau prezidentizmo kaip sistemos kriterijus. Be abejo, konstitucijose yra daugelis kitų nuostatų, susijusių su pusiau prezidentizmo savybėmis (veto, dekretų, įstatymų leidybos iniciatyvos teisės), tačiau jos bus aptariamos atitinkamose šio darbo vietose. Kol kas reikėtų paminėti dar kelias Lenkijos konstitucijos nuostatas, neturinčias atitikmenų Lietuvos Konstitucijoje. Kaip ir „klasikinėje“ pusiau prezidentinėje Prancūzijoje, Lenkijos Prezidentas gali sušaukti Kabineto Tarybą, kurią sudaro Ministrų Tarybos nariai. Jos posėdžiams pirmininkauja prezidentas, bet Kabineto Taryba neturi Ministrų Tarybos kompetencijos (141 straipsnis). Be to, pagal Konstituciją vyriausybė atlieka valstybės funkcijas, kurios nepriskirtos kitiems valstybės ar savivaldos organams (146 straipsnis), taigi Prezidento veikla eksplicitiškai ribojama Konstitucijoje išvardytais jo įgaliojimais. Prezidento galią, tiesa, sustiprina kitas įgaliojimas: Lenkijos, kaip ir Prancūzijos, prezidentas gali skelbti referendumą (144 straipsnis).

2.2. Kiekybinis palyginimas: tinkamiausio modelio paieškos

Lietuvos ir Lenkijos konstitucijos šioje dalyje buvo lyginamos aprašant abiejų konstitucijų nuostatas. Jau yra atlikta keletas bandymų sistemiškai lyginti Vidurio ir Rytų Europos valstybių prezidentų galias, naudojantis keletu pasiūlytų modelių. Algina Maleckaitė pritaikė M. Šugarto ir Dž. Kerio siūlomą modelį³³ devynioms šio regiono valstybėms. Įvairios prezidento galios vertinamos nuo 0 (mažiausios) iki 4 (didžiausios). Rezultatai (kaip pavyzdį imant ir Prancūziją) pateikiami 2.1 lentelėje.

2.1 lentelė. Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos prezidentų įgaliojimai.

Legislatyvinės galios	Lietuva	Lenkija	Prancūzija
„Paketo“ veto teisė	1	2a	0
Dalinio veto teisė	0	0	0
Dekretų teisė	0	0	1
Išskirtinė įstatymų iniciatyvos teisė specialiose srityse	0	0	0
Biudžeto galios	0	0	0
Teisė skelbti referendumą	0	2	0
Iš viso	1	4	1
Nelegislatyvinės galios
Kabineto formavimas	1	0,5	1
Kabineto atstatydinimas	0	0	0
Parlamento nepasitikėjimas vyriausybe	2	1	0
Teisė paleisti parlamentą	1	3b	3
Iš viso	4	4,5	4

^a Šis tyrimas buvo atliktas 1994 m., kai Lenkijoje galiojo „Mažoji konstitucija“. 1997 m. konstitucija sumažino prezidento veto įgaliojimus: dabar Seimui pakanka nebe 2/3, bet 3/5 daugumos priimti vetuotą įstatymą, todėl „paketo“ veto teisė turi būti įvertinta 1.

^b Naujojoje konstitucijoje prezidentas nebegali paleisti Seimo, jei Seimas balsavo už nepasitikėjimą vyriausybe. Prezidentas gali paleisti Seimą tik atsakydamas į nesugebėjimą suformuoti vyriausybę ir, jei Seimas ir Senatas per 4 mėnesius nepriima biudžeto projekto, todėl reikšmė turėtų būti mažesnė, galbūt 1.

Šaltinis: Maleckaitė A. Constitutional framework of state and consolidation of democracy: Semi-presidential regimes. The case of Eastern Europe: Thesis for Master of Arts degree in political science / Central European University.— Budapest, 1994.— P. 44.

Vis dėlto toliau sekant M. Šugarto ir Dž. Kerio modeliu ir mėginant pasinaudoti jų siūloma metodika, t. y. remiantis dviejų kintamųjų — prezidento vyriausybinių galių ir atskiro parlamento bei vyriausybės išlikimo — variacija³⁴ grafiškai pavaizduoti Lietuvos ir Lenkijos modelių padėtį bendroje režimų tipologijoje, gaunamas keistas rezultatas (žr. 2.1 diagramą).

2.1 diagrama. Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos modelių vieta bendroje demokratinių režimų tipologijoje.

Pastaba: vertikalioje ašyje matuojamos prezidento vyriausybinės galios (sudedami kabineto formavimo ir kabineto atstatydinimo galių (žr. 2.1 lentelę) įverčiai), horizontalioje ašyje — atskiras parlamento ir vyriausybės išlikimas (iš nepasitikėjimo parlamente įverčio ir 4 sumos atimamas teisės paleisti parlamentą įvertis (žr. 2.1 lentelę)).

Šaltiniai: Autorius; Shugart M. S., Carey J. M. Presidents and assemblies: Constitutional design and electoral dynamics.— New York: Cambridge University Press, 1992.— P. 160.

Kadangi šio darbo tikslas nėra tikrinti teorinius modelius, pakaks nurodyti, kad dviejų autorių siūloma įverčių skaičiavimo metodika turi trūkumų. Sprendžiant iš Lietuvos bei Lenkijos padėties horizontalioje ašyje, nekorektiškas yra atskiro vyriausybės ir parlamento išlikimo kintamojo skaičiavimas. Reikia pripažinti, kad M. Šugartas metodiką pakoregavo³⁵. Lietuva ir Lenkija pagal pakoreguotą modelį beveik tiksliai atitinka Prancūzijos pusiau prezidentizmo konstitucinius bruožus.

2.2 lentelė. Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos prezidentų įgaliojimai (pakoreguota).

Prezidento vyriausybinės galios	Lietuva	Lenkija	Prancūzija
Kabineto formavimas	1	1	1
Kabineto atstatydinimas	0	0	0
Atskiras išlikimasa…
Parlamentui	2	2	1
Vyriausybei	0	0	0

^a Atskiro išlikimo įverčiai reiškia: 0 — institucijos išlikimas gali būti „atakuojamas“ bet kuriuo metu, 1 — institucijos išlikimas gali būti „atakuojamas“ išskyrus tam tikrą laikotarpį, 2 — institucijos išlikimas gali būti „atakuojamas“ tik abipusio pavojaus atveju.

Šaltinis: Shugart M. S. Executive—legislative relations in Post-Communist Europe // Transition.— Prague, 1996.— December 13.— P. 7.

2.2 diagrama. Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos modelių vieta bendroje demokratinių režimų tipologijoje (pakoreguota).

Pastaba: paaiškinimus žr. 2.1 diagramos pastaboje.

Šaltinis: Shugart M. S. Op. cit.— P. 9.

Džeimsas Makgregoras (James McGregor) pasiūlė dar vieną metodą palyginti prezidento galias. Jis išskirstė prezidentų galias į simbolines, ceremonines, procedūrines, skyrimo ir politines.

2.3 lentelė. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų įgaliojimų palyginimas.

	Lietuva	Lenkija
Simbolinės, ceremoninės, procedūrinės galios (iš viso 17)	7+5a	6+8
Skyrimo galios (iš viso 11)	3+6	3+4
Politinės galios (iš viso 15)	5+3	7+4
Nepasvertų galių įvertis, proc.b	52	56
Pasvertų galių įvertis, proc.c	45	51

^a Pirmasis skaičius nurodo, kiek prezidentas turi nekvalifikuotų galių, antrasis — kiek dalinių, bendrų su kitomis institucijomis ar kvalifikuotų galių.

^b Kiekviena nekvalifikuota galia vertinama 1, dalinė — 0,5. Sudėjus visų galių įverčius, jie padalijami iš bendro galių skaičiaus (43) ir padauginami iš 100.

^c Kiekviena nekvalifikuota galia vertinama 1, dalinė — 0,5. Sudėjus simbolinių, ceremoninių ir procedūrinių galių įverčius, suma dauginama iš 1, skyrimo galių — iš 2, politinių galių — iš 3. Gautos sandaugos sudedamos, dalijamos iš pasverto bendro galių skaičiaus (92) ir dauginamos iš 100.

Šaltinis: McGregor J. The presidency in East Central Europe // RFE/RL research report.— 1994.— Vol. 3.— No. 2.— P. 23—31.

Šis modelis, deja, atrodo mažiausiai patikimas iš visų aptartų. Skirtumas tarp kvalifikuotų ir nekvalifikuotų galių yra toli gražu nepakankamas, neskiriamos tiesiogiai ir parlamento rinktų prezidentų galios (lyginant Lietuvą ir Lenkiją tai, tiesa, neaktualu), nepasvertų galių lyginimas tarpusavyje yra visiškai nekorektiškas (pvz., teisė suteikti valstybės apdovanojimus prilyginama teisei skirti ministrą pirmininką), o svėrimo metodika yra pernelyg primityvi. Nenurodoma ir tai, ar prezidentui nepriklausančias galias turi kita institucija (tuomet jis silpnesnis), ar jos neskirtos niekam.

Modifikuoti Dž. Makgregoro modelį ėmėsi Timotis Frajus (Timothy Frye). Jis atsisakė matuoti simbolines galias (liko 27 prezidento galios), atsižvelgė į tai, ar galia prezidentas dalijasi su kita institucija ir ar yra rinktas visuotiniuose rinkimuose. Lietuvos Prezidento galių indeksas pagal T. Frajaus skaičiavimą yra 12, Lenkijos — 13³⁶. Vis dėlto ir šis modelis nepatikimas dėl abejotinos galių svėrimo metodikos; jis, kaip ir Dž. Makgregoro indeksas, nedaug pasako apie tikruosius galių santykius.

Todėl akivaizdu, kad kol kas nėra sukurta patikimo teorinio modelio sistemiškai, remiantis kiekybiniais rodikliais, palyginti prezidentų galias, ir platus deskriptyvus lyginimas kol kas atrodo patikimiausias būdas tai padaryti.

3. Pusiau prezidentinis modelis, tradicijos ir aplinkybės

Iki šiol buvo kalbama tik apie konstitucines prezidentų galias. Konstitucinių įgaliojimų analizė šiam darbui yra svarbi ir leidžia priskirti Lietuvą ir Lenkiją pusiau prezidentiniam instituciniam modeliui, tačiau, kaip jau minėta, tai tik „žaidimo taisyklės“, nedaug ką pasakančios apie patį politinį procesą abiejose valstybėse. Todėl dabar bus pradėta tirti, kaip institucinis modelis veikia politinį procesą ir kokias grėsmes jis kėlė, kelia ar gali sukelti demokratijos stabilumui. Šioje dalyje bus pabrėžiama išskirtinė tradicijų svarba pusiau prezidentiniam modeliui. Pirmiausia verta aptarti, kaip abiejose šalyse atsirado pusiau prezidentiniai modeliai ir kokius lūkesčius jie įkūnijo.

3.1. Pusiau prezidentizmo „aukštupys“

Beveik prieš dešimtmetį prasidėjęs institucinių modelių pasirinkimo procesas, dar vadinamas „aukštupio“ klausimu, jau gali būti tiriamas moksliškai. Tuo tarpu jų tolesnės veiklos, arba „žemupio“ tyrimas susiduria su keliomis kliūtimis: politinė praktika dar nėra galutinai susiformavusi, nėra visiškai susiformavusios ir rinkimų bei partijų sistemos, ne visada galima atskirti išskirtinių politinių veikėjų asmeninę įtaką ir institucijų jiems suteiktas galimybes³⁷. Tiesa, kitaip negu kai kurie autoriai, nenoriu tuo pasakyti, jog „nėra priežasties manyti, kad tai, kas [Rytų Europos] regione vyksta dabar, būtinai yra perėjimas prie demokratijos“³⁸. Demokratinės tradicijos, atrodo, jau pakankamai įsitvirtino, ir dabar svarbesnės yra politinio proceso tradicijos (vis dar galinčios, mano nuomone, apgręžti demokratijos tradicijas). Net jei kol kas tokių tradicijų tyrimas yra problemiškas, jam gali padėti „aukštupio“ tyrimas, t. y. pusiau prezidentizmo priežasčių atskleidimas³⁹.

Abiejose valstybėse pusiau prezidentizmo atsiradimui reikšmingos įtakos turėjo komunistinės vyriausybės struktūra ir praktika. Konstitucinė tvarka šia prasme buvo „reaktyvi“, bet, antra vertus, konstitucijos negrįžo prie ikikomunistinių variantų⁴⁰. Vis dėlto Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmo įvedimo sąlygos labai skyrėsi. Lietuvoje Prezidento institucija buvo įkurta jau gerokai po valstybingumo atkūrimo, 1992 m., kartu su nauja Konstitucija, kuri buvo sukurta tam tikro konsensuso (nors ir nelabai priimtino kai kurioms politinėms jėgoms, pirmiausia Sąjūdžiui) sąlygomis. Nuo pat pradžių nesikeitė prezidento rinkimų tvarka ir palyginti nedaug keitėsi jo konstituciniai įgaliojimai (išskyrus minėtąjį Konstitucinio Teismo nutarimą, formaliai ne pakeitusį, bet išaiškinusį įgaliojimus). Lenkijos Prezidento institucija buvo labiau ad hoc sprendimas Apskritojo stalo derybose 1989 m. Tuomet dar buvo visiškai neaiškus perėjimo į demokratiją likimas, ir Prezidento galios tyčia paliktos labai neapibrėžtos⁴¹. Vėliau jo įgaliojimai buvo iš esmės keičiami konstitucijos pataisomis (dukart 1989 m. ir kartą 1990 m.), politinėje kovoje kilo ir buvo įgyvendintas pasiūlymas rengti tiesioginius Prezidento rinkimus (1990 m.), dar vėliau buvo priimtos laikinoji (1992 m.) ir nuolatinė (1997 m.) konstitucijos, vėl sumažinusios Prezidento įgaliojimus.

Kita vertus, ir vienoje, ir kitoje valstybėje pusiau prezidentizmas buvo pasirinktas kaip akivaizdus kompromisinis sprendimas tarp „komunistų“ ir „antikomunistų“ (šiuos terminus rašau kabutėse, užuot konkrečiai įvardydamas politinius veikėjus — manau, kad lyginamuoju požiūriu taip yra naudingiau; „komunistais“ laikau senojo režimo politines jėgas (LKP, LJDP) ir jų tiesioginius įpėdinius, „antikomunistais“ — Sąjūdį Lietuvoje ir „Solidarumą“ Lenkijoje bei jų įpėdinius). Lietuvoje Prezidento institucija buvo kuriama aštrios ideologinės poliarizacijos laikotarpiu, kai politinių partijų sistema dar tik buvo pradėjusi formuotis, o pagrindinę perskyrą sudarė Sąjūdžio ir buvusios Lietuvos komunistų partijos priešprieša. Sąjūdžiui nepavyko referendumu gauti pritarimo didelius įgaliojimus turinčio prezidento institucijai, bet buvo stengiamasi išlaikyti bent jau kiek įmanoma didesnius įgaliojimus, tikintis laimėti prezidento rinkimus. Buvusiems komunistams, atrodo, buvo labiau priimtina parlamentinė respublika⁴² — ar bent jau proporcinė rinkimų sistema, leidžianti išlaikyti bent dalį turėtos įtakos⁴³. Tai akivaizdžiai skyrėsi nuo kitų Vidurio Europos valstybių: Lenkijoje, kaip ir Bulgarijoje, Rumunijoje bei Vengrijoje, komunistai rėmė prezidento institucijos sukūrimą⁴⁴. Lietuvos „anomaliją“ galima aiškinti ir „komunistų“ ideologinėmis nuostatomis (ypač pasipriešinimu Antano Smetonos tipo prezidentūrai), ir vėlesniu prezidento institucijos įvedimo laiku, kai „komunistai“ jau buvo ne valdžioje, bet opozicijoje. Tiesą sakant, pastarasis paaiškinimas leidžia teigti, kad prezidentizmą apskritai remia ne „komunistai“, bet „nueinančios“ partijos, mėgindamos išlaikyti įtaką⁴⁵.

Taigi Lenkijos kompromisas tarp „komunistų“ ir „antikomunistų“ buvo priešingo pobūdžio: sukurti prezidento instituciją pasiūlė „komunistai“ mainais į tai, kad jis bus renkamas Seimo ir Senato, kurie savo ruožtu bus renkami laisvuose (Senatas) ar iš dalies laisvuose (35 proc. Seimo vietų) rinkimuose. Lietuvos ir Lenkijos kompromisams yra bendra tai, kad politinės jėgos juose klaidingai įvertino savo galimybes laimėti rinkimuose. Lietuvos „antikomunistai“ pralaimėjo ir Seimo, ir Prezidento rinkimus. Lenkijos „komunistai“ triuškinamai pralaimėjo Seimo ir Senato rinkimus, o galų gale jų prezidentui generolui Voicechui Jaruzelskiui (Wojciech Jaruzelski) teko de facto atsistatydinti ir užleisti vietą visuotiniuose rinkimuose renkamam prezidentui. Lenkijos „antikomunistai“ taip pat klaidingai įvertino ateitį: Apskritojo stalo derybose prezidento įgaliojimus „Solidarumo“ atstovai, atrodo, laikė ne tokiais svarbiais dalykais kaip labiau riboti liberalizacijos tikslai⁴⁶. Tiesa, netrukus jų požiūris pasikeitė, ir, mažėjant „komunistų“ įtakai, parama stipraus prezidento institucijai nemažėjo, nes jai pritarė „antikomunistai“.

Visa tai leidžia daryti kelias išvadas apie politinių veikėjų lūkesčius, susijusius su pusiau prezidentizmo pasirinkimu. Nors abiejose valstybėse jis pasirinktas kaip kompromisinis modelis, tai, kaip pagrindinės politinės jėgos įsivaizdavo jo tolesnį veikimą, skyrėsi. Tiksliau, tikrai kompromisinė prezidento institucija įkurta tik Lietuvoje: pusiau prezidentinę 1992 m. Konstituciją parėmė ir tos politinės jėgos, kurios pasisakė už stiprius prezidento įgaliojimus, ir tos, kurios siekė parlamentinės konstitucijos. Tapo aišku, kad „žaidimo taisyklės“ ilgam lemia „pusiau“ prezidentą, kitaip sakant, Konstitucija prezidento instituciją sukūrė kaip tabula rasa. Politinių tradicijų — stipraus ar silpno Prezidento — suformavimas paliktas ateičiai. Kitas dalykas — ir tai realus spėjimas (nepamirškime, kad politinės jėgos klaidingai vertino savo galimybes),— kad Sąjūdis pusiau prezidentizmą rėmė kaip tik todėl, kad šis institucinis modelis dėl savo lankstumo suteikia galimybę vien politinėmis priemonėmis sustiprinti prezidento instituciją; bet, antra vertus, Sąjūdžio pozicijas susilpnino pralaimėtas referendumas dėl didelių prezidento galių.

Tuo tarpu Lenkijos Prezidentas, nors irgi kompromiso rezultatas, jau iš pat pradžių buvo laikomas efektyviu ir stipriu lyderiu, kuris galės užtikrinti LJDP valdžios tęstinumą ribotos demokratijos ir labai didelės nežinomybės sąlygomis. „Solidarumas“ neprieštaravo tokiam sprendimui, o netrukus ir ėmė remti stipraus prezidento instituciją (tiesa, matydamas Prezidentu savo lyderį). Trumpai tariant, institucijų pasirinkimo metu buvo tikimasi stipraus Lenkijos Prezidento, o stipraus Lietuvos Prezidento idėją parėmė tik dalis politinių jėgų, kurios, be to, sutiko ir su formaliai silpnesnio prezidento institucija.

3.2. „Stiprūs“ ir „silpni“ prezidentai

Nors politinės pusiau prezidentizmo tradicijos dar tik pradeda formuotis, jau galima ir verta apžvelgti pusiau prezidentizmo praktiką. Akivaizdu, kad dėl vietos stokos neįmanoma aprašyti visos Lietuvos ir Lenkijos prezidentų veiklos atitinkamai nuo 1993 ir 1990 metų (t. y. pasibaigus V. Jaruzelskio prezidentavimui), todėl apsiribosiu tik bendriausiais pastebėjimais, apibūdindamas prezidentų politinę praktiką ir kol kas vengdamas politikos mokslų vertinimo kategorijų.

Lietuvos ir Lenkijos prezidentai pirmuose visuotiniuose rinkimuose buvo išrinkti akivaizdžia balsų dauguma. Už A. Brazauską 1993 m. balsavo 60,0 proc. atėjusių į rinkimus (47,2 proc. visų Lietuvos rinkėjų⁴⁷), Lechas Valensa (Lech Wałęsa) 1990 m. antrajame rinkimų ture surinko 73,4 proc. balsų (39,2 proc. visų Lenkijos rinkėjų balsų⁴⁸). Konstitucinės prezidentų galios buvo panašios, tiesa, Lenkijos Prezidentas turėjo daugiau įgaliojimų, dalis iš jų buvo neaiškūs ir priklausė nuo interpretacijos. Vis dėlto pirmųjų prezidentų politinė praktika smarkiai skyrėsi.

A. Brazauskas, iki rinkimų vadovavęs LDDP, tapęs Prezidentu nesistengė pasinaudoti gerais ryšiais su 1992 m. į valdžią atėjusia buvusia savo partija. Faktiškai buvo sudarytos politinės galimybės atsirasti stipriam Prezidentui, tačiau A. Brazauskas jomis nepasinaudojo. Centrine politinės sistemos figūra tapo Ministras Pirmininkas Adolfas Šleževičius. Lietuvos politinė praktika iš esmės virto artima parlamentinei — Prezidentas savo noru pasirinko „stebėtojo“ poziciją, tuo tarpu Vyriausybei vadovavo valdančiosios partijos lyderis, kurio įtakos dydis net leidžia kalbėti apie vyriausybinę parlamento kontrolę. Po 1996 m. rinkimų padėtis pasikeitė nedaug — nebent galima kalbėti apie tai, kad parlamentas atsikratė vyriausybės kontrolės ir pats ėmė ją kontroliuoti. Pagrindine politinės sistemos figūra ir toliau išliko premjeras — Gediminas Vagnorius (tačiau asmeninių savybių dėka tapo žymiai svarbesnis Seimo pirmininko postas). Galiausiai Prezidentas nusprendė nekelti savo kandidatūros antrajai kadencijai, nepaisydamas didelio populiarumo visuomenėje.

Netgi tuomet, kai A. Brazauskas ryžtingai ir staigiai naudojosi Prezidento įgaliojimais, (pavyzdžiui, 1996 m. vasarį Prezidentas sugebėjo atstatydinti premjerą A. Šleževičių — pusiau prezidentizmui, ypač premjero—prezidento tipo, tai nėra būdinga situacija), netrukus jis grįždavo prie daugiausia simbolinių ir ceremoninių pareigų. Tai yra dar keisčiau, turint galvoje, kad staigių intervencijų metu A. Brazauskas sugebėdavo mobilizuoti didelę Seimo paramą (rimtesnis konfliktas kilo tik su 1996 m. rinktu Seimu dėl generalinio prokuroro skyrimo). Atrodo, kad tokią prezidento politinę praktiką lėmė jo asmeninės savybės⁴⁹ ir su ankstesniu vadovaujančiu LKP postu susijusi patirtis.

Valdas Adamkus, nors už jį balsavo mažiau rinkėjų (50,4 proc. dalyvavusių antrajame ture, 37,1 proc. visų rinkėjų⁵⁰), iškart ėmė reikštis kaip aktyvesnis Prezidentas, savo kalbose pabrėždamas atstovaująs visai tautai. Kartu nuo pat jo išrinkimo atsirado pirmųjų skilimo su jį parėmusia Seimo dauguma požymių. Iškart po priimto Konstitucinio Teismo nutarimo, faktiškai sumažinusio Prezidento galias skirti premjerą, V. Adamkus leido suprasti, kad jam nepritaria⁵¹, nors daugumą Seime turinti partija nutarimą parėmė⁵². V. Adamkus nuo pat kadencijos pradžios sumaniai naudojosi Konstitucija, savo aplinkoje kurdamas kvaziparalelines Vyriausybei struktūras, tiesa, turėjusias patariamąją funkciją. Imdamasis aktyvių veiksmų ne tik Konstitucijos priskirtoje užsienio politikos srityje, bet ir vidaus politikoje, ypač įstatymų leidybos iniciatyvos bei teisės nominuoti kai kuriuos pareigūnus, Prezidentas tapo svarbia politinės sistemos figūra, tiesa, šis procesas paradoksaliai nereiškė premjero svarbos sumažėjimo. Prezidento aktyvumas sukėlė konfliktų su jį rėmusia Seimo dauguma (ir Seimo pirmininku) bei jos Vyriausybe, o 1999 m. pavasarį jie virto atvira konfrontacija. Kaip ir A. Brazauskui, V. Adamkui pavyko pasiekti, kad premjeras, nors remiamas Seimo daugumos, paliktų savo postą.

Įvertinti V. Adamkaus prezidentavimą yra gana problemiška jau vien dėl to, kad jo valdymo kadencija dar nesibaigė. Vis dėlto galima konstatuoti, kad V. Adamkus įtvirtino žymiai aktyvesnio Prezidento tradiciją. Tai galima aiškinti jo patirtimi, dirbant prezidentinių Jungtinių Amerikos Valstijų administracijoje, asmeninėmis savybėmis ir — tikriausiai — pasirinktos komandos įtaka.

L. Valensa, tapęs pirmuoju tiesioginiuose rinkimuose išrinktu Prezidentu, iškart įgavo pranašumą prieš Seimą, kuriame tik 35 proc. narių buvo rinkta demokratiniu būdu. Naudodamasis aukštesniu legitimumu, L. Valensa ėmėsi aktyvių politinių veiksmų ir pradėjo realiai naudotis gana plačiais V. Jaruzelskiui skirtais įgaliojimais, stengdamasis juos dar išplėsti. Tuo pat metu Prezidentas pritarė radikaliai ekonomikos reformos politikai, o augantį nepasitenkinimą sumaniai nukreipė prieš Seimą, nevengdamas netgi atviros konfrontacijos. Tiesa, Seimas sugebėjo pasiekti kelias pergales: nukėlė pirmųjų demokratinių rinkimų datą ir įvedė radikalią proporcinę jų sistemą. 1991 m. išrinktas atomizuotas Seimas patvirtino Jano Olševskio (Jan Olszewski) mažumos vyriausybę, kuri sugebėjo laikinai išstumti Prezidentą iš politinės arenos centro, tačiau L. Valensa pasinaudojo pirma proga ir ją atstatydino. 1993 m. Seimui pareiškus nepasitikėjimą ir Hanos Suchockos (Hanna Suchocka) vyriausybe, jis pasinaudojo tuo, kad kartu nebuvo pasiūlytas naujas premjeras, ir nusprendė paleisti Seimą. Išrinktas „neokomunistinis“ Seimas vis dėlto vengė konfrontuoti su Prezidentu iki konstitucinės krizės ribos, ir L. Valensa sugebėjo gauti teisę skirti pagrindinius ministrus, tačiau buvo priverstas premjeru skirti valstiečių partijos lyderį Valdemarą Pavliaką (Waldemar Pawlak). Vis dėlto Prezidentas ryžosi konfliktuoti su Seimu (dėl abortų, RTV tarybos ir kt.), o galiausiai pradėjo atvirą konfrontaciją su vyriausybe ir grasindamas paleisti Seimą privertė jo beveik dviejų trečdalių daugumą pakeisti Ministrą Pirmininką. Tačiau pagrindinis jo pralaimėjimas laukė Prezidento rinkimuose: nors per paskutinius mėnesius jam pavyko gerokai padidinti populiarumą, dėl asmeninių konfliktų L. Valensa prarado faktiškai visus savo komandos narius ir pralaimėjo A. Kvašnevskiui.

Iš viso per savo kadenciją Prezidentas pergyveno tris iš esmės priešiškus parlamentus ir šešias vyriausybes, iš kurių tik dvi galima apibūdinti kaip daugmaž jam draugiškas⁵³. Tai, kad beveik visą prezidentavimo laiką L. Valensa liko pagrindine Lenkijos politikos figūra, galima aiškinti pirmiausia jo asmeninėmis ambicijomis ir sugebėjimais pasinaudoti Konstitucija bei įstatymais. Jo požiūrį į savo galias apibūdina frazė iš kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kad, norint ko nors pasiekti, kartais tenka „kiek praplėsti įstatymo rėmus“⁵⁴. Daugiausia jo pastangomis 1992 m. priimta laikinoji Konstitucija išlaikė kompromisinį pusiau prezidentinį pobūdį.

Išrinktas naujasis Prezidentas A. Kvašnevskis, gavęs 51,7 proc. dalyvavusių antrajame ture rinkėjų balsų (35,3 proc. visų rinkėjų balsų) pradėjo vykdyti mažiau „prezidentinę“ politiką. Pirmuoju jo valdymo etapu — iki 1997 m. Seimo rinkimų — A. Kvašnevskio aktyvumo lygis priminė A. Brazausko padėtį: Seime daugumą turėjo prezidentinio Demokratinės kairės aljanso ir Lenkijos valstiečių partijos koalicija, ir Prezidentas dažniausiai likdavo nuošalyje, vykdomąją valdžią perdavęs Ministrui Pirmininkui. Prezidento politinis aktyvumas išaugo, kai po 1997 m. Seimo rinkimų buvo sudaryta centro—dešinės koalicija. Tuomet Prezidentas ne tik ėmė konfrontuoti su daugumos vyriausybe (nors kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, dėl jo atstovų vyriausybės posėdžiuose konstitucingumo, turėjo pripažinti pralaimėjimą), bet ir ėmė atstovauti Demokratinės kairės aljansui. Vyriausybė patyrė reikšmingą pralaimėjimą viename iš svarbiausių konfliktų — dėl vietos savivaldos regionų skaičiaus. Kita vertus, jo pasipriešinimas Nacionalinės atminties instituto įstatymui suskaldė kairiąją koaliciją. Tad A. Kvašnevskį galima įvertinti kaip labiausiai ideologišką Prezidentą, netiesiogiai atstovaujantį konkrečiai partijai.

Apibendrinant, Lietuvos ir Lenkijos prezidentų praktikoje itin ryškus prezidentų kaip asmenybių vaidmuo: prezidentai sugebėdavo išlikti stiprūs netgi tada, kai turėdavo dalytis valdžią su opoziciniu parlamentu, arba mieliau likdavo nuošalyje, net ir turėdami galimybę tapti labai efektyviais parlamentinės daugumos lyderiais.

3.3. Ekskursas: Prancūzijos pusiau prezidentizmas ir tradicijos

Iškilios ir ambicingos asmenybės lemia daug. Pusiau prezidentinio modelio atveju asmeninių savybių įtaka bene didžiausia tarp institucinių modelių. Ką tik buvo aptarta, kaip, mažai keičiantis institucinėms „žaidimo taisyklėms“, prezidentai vykdė skirtingo „prezidentiškumo“ politiką. Akivaizdu, kad politikos pobūdis turėjo didelės įtakos jos „išeigai“. Bet kasdieninė politikos „išeiga“ nėra vienintelis dalykas, kuris priklauso nuo prezidento veiksmų pusiau prezidentiniame modelyje. Prezidento veiksmai formuoja tam tikras tradicijas ir politinių veikėjų lūkesčius prezidento institucijos atžvilgiu.

Akivaizdžiausia šiuo požiūriu yra Prancūzijos patirtis, todėl verta padaryti ekskursą ir trumpai aptarti prezidento institucijos formavimąsi pusiau prezidentinėje Penktojoje Respublikoje. 1958 m. konstitucija formaliai turėjo tikslą sukurti nedominuojantį ir „neimperinį“ prezidentą: premjeras buvo numatytas vyriausybės vadovu, o vyriausybė turi „nustatyti ir vykdyti nacionalinę politiką“. Prezidento įgaliojimai buvo išskirtiniai, t. y. skirti retai naudoti, be to, jam suteikta ne tiek sprendimo teisė, kiek teisė blokuoti sprendimą ar patikrinti jį referendumu (arbitražinė funkcija)⁵⁵. Tačiau trisdešimties metų praktika parodė, kad Prancūzijos sistema yra „dvigalvė“, kur pirmoji „galva“ tradicijų ir papročių dėka yra prezidentas, o antroji — rašytinio konstitucijos teksto dėka — ministras pirmininkas. Taigi „materialioji“ arba „gyvoji“ konstitucija netrukus nugalėjo „formaliąją“⁵⁶. Vis dėlto vargu ar galima tvirtinti, kad buvo gerbiama konstitucijos „raidė“, bet ne „dvasia“⁵⁷. Jau pats konstitucijos, tad ir jos „dvasios“, kūrimas buvo veikiamas iškiliojo lyderio Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) vizijos⁵⁸, o tolesnė praktika tik patvirtino konstitucijos kūrimo metu vyravusius lūkesčius.

Lengvai išrinktas į prezidento postą, de Golis tapo itin aktyviu prezidentu, maksimaliai išnaudojusiu savo konstitucines skyrimo galias. Didžiausią įtaką besiformuojančioms tradicijoms, atrodo, turėjo tai, kad prezidentas rinkosi klusnius premjerus (galbūt išskyrus Žoržą Pompidu (Georges Pompidou)). Buvo sukurta ne šiaip stipraus prezidento tradicija, bet tradicija, kad prezidentas yra stiprus ne vien konstitucinėse užsienio ir gynybos politikos srityse, tačiau ir apskritai visose vidaus politikos srityse. Šis asmeninio vadovavimo stilius taip įsišaknijo (stipraus prezidento įvaizdį dar sustiprino žiniasklaida), kad kiti lyderiai — vieni daugiau, kiti mažiau — buvo ir tebėra priversti juo sekti; stipraus prezidento tradicija paveikė ir kitas sritis, pirmiausia partijų išteklių persiskirstymą remti kandidatus į prezidento postą⁵⁹.

Dar vienas svarbus aspektas, turint galvoje tradicinį Prancūzijos prezidento stiprumą, yra „sugyvenimo“ (kai vienos daugumos išrinktas prezidentas turi dalytis valdžią su kitos daugumos išrinktos asamblėjos ministru pirmininku) tradicijos. Nors kol kas nėra pakankamai duomenų daryti tvirtas išvadas, prasidėjęs jau trečiasis „sugyvenimo“ etapas nepaneigia, kad prezidentai nekonfliktiškai žiūri į šias aplinkybių sukeltas išimtis iš jų „stiprumo“ tradicijų. Vėlgi, nekonfliktiško sugyvenimo tradicijas pradėjo prezidentas Valeri Žiskaras D’Estenas (Valéry Giscard d’Estaing), 1978 m. sutikęs tokiu atveju vykdyti tik konstitucines galias. Su tuo sutiko ir priešingos politinės jėgos atstovas, netrukus tapęs prezidentu, Fransua Miteranas (Franēois Mitterrand)⁶⁰.

Galima daryti išvadą, kad Prancūzijos pusiau prezidentinis modelis užtikrina stabilumą kaip tik dėl užkonstitucinių veiksnių, t. y. tradicijų, kurios atitinka vyraujančius lūkesčius — panašiai kaip JAV prezidentinis modelis išskirtinai stabilus tarp prezidentinių valstybių dėl „parakonstitucinės praktikos“⁶¹. Politinės sistemos veikėjai žino ne tik galimybes ir apribojimus, kuriuos nustato institucinis modelis, bet ir veiklos rėmus, nulemtus susiklosčiusių politinių tradicijų. Be to, tradicijos lemia ne vien politinį elgesį, bet ir fundamentalius partijų sistemos pokyčius, sustiprinančius institucinio modelio įtaką valstybės stabilumui. Todėl sistema sugeba stabiliai pergyventi įvairias „aplinkybes“ — kartais kylančią trintį tarp vienos partijos prezidento ir ministro pirmininko⁶² ir, svarbiausia, premjero—prezidento tipo pusiau prezidentizmui nebūdingą prezidento sugebėjimą pašalinti ministrus pirmininkus (panašūs „sugebėjimai“ Lietuvoje ir Lenkijoje, bus teigiama vėliau, gali turėti pavojingų padarinių).

3.4. Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmo tradicijos: preliminarios išvados

Problemiška kalbėti apie politines tradicijas, susiformavusias per mažiau kaip septynerius metus, praėjusius nuo Lietuvos, ir per devynerius metus nuo Lenkijos prezidentų institucijos įvedimo. Vis dėlto išvados apie tokias tradicijas turi reikšmės dviem aspektais: pirma, jos gali nurodyti, kokia yra pusiau prezidentinio modelio tradicijų įtaka demokratijos stabilumui, ir, antra, kokią įtaką jos gali daryti paties pusiau prezidentinio modelio išlikimui⁶³.

Manau, kad galima teigti, jog kol kas ir Lietuvoje, ir Lenkijoje nėra ilgalaikių pusiau prezidentizmo ir prezidentų veiklos tradicijų. Abiejose valstybėse iki šiol buvo išrinkta po du prezidentus, iš kurių vienas vykdė (ar vykdo) aktyvią politiką, o kitas pasitenkino (ar pasitenkina) labiau reaktyviu vaidmeniu. Kitaip negu Prancūzijoje, pirmojo prezidento politinė praktika (ir, Lenkijos atveju, konstitucijos kūrimo metu vyravę lūkesčiai) nebuvo įkūnyti „materialioje“ konstitucijoje ir netapo gairėmis, nukreipiančiomis vėlesnių prezidentų politinę praktiką. Galima nurodyti mažiausiai tris tokio skirtumo priežastis. Pirma, konstitucijų kūrimo procesas Lietuvoje ir Lenkijoje buvo labiau kompromisinis negu Prancūzijoje (pastarojoje pagrindinis konstitucinės inžinerijos tikslas buvo valdymo produktyvumas ir efektyvumas, tuo tarpu Lietuvoje ir Lenkijoje vyravo politinė kova dėl būsimos naudos), ir pagrindinis pretendentas į prezidentus nesugebėjo užsitikrinti „savo“ konstitucijos priėmimo, tad vėliau jo veikla buvo labiau ribojama. Antra, įtakos turėjo asmeninės ambicijos ir valdymo stilius. Tik Lenkijoje Prezidentu tapo charizmatinė asmenybė (kaip ir Prancūzijoje), tačiau L. Valensos asmeninės savybės privertė nuo jo nusisukti didžiąją dalį rėmėjų, o Prezidento valdymą pavertė nuolatine ad hoc politinių sąjungų paieška ir kaita. Lietuvos Prezidento asmeninės savybės lėmė jo nutolimą nuo aktyvios politikos. Abiem atvejais išlaikyti tokią tradiciją kitiems pretendentams į prezidento postą galėjo pasirodyti nepriimtina. Su tuo susijusi trečioji priežastis — ideologinė pirmojo ir antrojo prezidentų opozicija. Iš esmės ir Lietuvos, ir Lenkijos antrieji prezidentai (V. Adamkus, A. Kvašnevskis) atstovavo priešingoms politinėms jėgoms negu pirmieji (o antrasis Prancūzijos Penktosios respublikos prezidentas irgi buvo golistas), tai galėjo atsiliepti jų požiūriui į pirmtako tradicijų tęsimą.

Kita vertus, kai kurie autoriai kalba apie tam tikras pusiau prezidentizmo tendencijas abiejose valstybėse. Tačiau aš jas vadinčiau trumpalaikėmis tendencijomis, nes antrųjų prezidentų praktika leidžia suabejoti, ar jos bus gyvybingos toliau, jei antrųjų prezidentų praktika politinės sistemos tradicijoms padarys didesnę įtaką negu pirmųjų prezidentų valdymas. Lietuvoje tarp tokių trumpalaikių tendencijų, mano nuomone, yra, ar, tiksliau, buvo, politinės sistemos artėjimas link parlamentizmo⁶⁴. Aktyviai įsijungęs į politinį gyvenimą, Prezidentas V. Adamkus sugebėjo ne tik paversti prezidento instituciją centrine, bet ir apėjo konstitucinius barjerus, ribojančius jo įtaką vyriausybės išlikimui. Jam netgi neprireikė turėti „pakankamai šalininkų Seime“, kaip buvo prognozuojama⁶⁵. Kol kas neaišku, kaip toliau plėtosis Prezidento ir Seimo santykiai, tačiau bent jau kuriam laikui simbolinio Prezidento tendencija, atrodo, yra nutraukta. Lenkijoje, pasibaigus L. Valensos valdymui, buvo kalbama apie išliekančią didelę jo kaip buvusio stipraus Prezidento įtaką instituciniam modeliui, kartu pabrėžiant, kad jei Lenkija kada nors pereitų prie parlamentizmo, L. Valensa būtų labiausiai prie to prisidėjęs. Tačiau stipraus Prezidento „tendencijos“ irgi pasirodė perdėtos. L. Valensa nesugebėjo „institualizuoti savo charizmos“⁶⁶.

Taigi Lietuvos ir Lenkijos dabartiniai ir, ko gero, netolimos ateities prezidentai neturi svarbaus atramos taško — stabilių tradicijų. Todėl daugeliu atvejų prezidentai bei kiti politinės sistemos veikėjai turės itin gerai pasverti savo ketinimus santykinės nežinomybės sąlygomis. Kai kuriais atvejais tradicijų stoka gali vesti prie aklavietės. Vargu ar galima užtikrintai teigti, kad konstitucijos reglamentuoja visas įmanomas situacijas — tad kilus konstituciniam konfliktui ar ypač būdingiems pusiau prezidentizmui neaiškumams, patekus į formalią aklavietę, tarpinstitucinių santykių tradicijų neturinti politinė sistema yra labiau pažeidžiama.

Vis dėlto tradicijų stoka nereiškia, kad buvusių prezidentų veikla užmiršta visiems laikams. Atvirkščiai — tradicijas kol kas gali pakeisti precedentų ieškojimas, ir vargu ar visais atvejais šis pakeitimas yra naudingas demokratijos stabilumo požiūriu. Viena vertus, ir Lietuvos, ir Lenkijos prezidentai jau yra ėmęsi „parakonstitucinių“ veiksmų, pavyzdžiui, atstatydinę parlamento daugumos paramą turinčius ministrų kabinetus. Antra vertus, ir Lietuvos, ir Lenkijos Seimai yra apriboję ir prezidentų galias. Nesant pusiau prezidentizmo tradicijų, šiuos veiksmus, „patikėję savo sėkme“, politinės sistemos veikėjai gali mėginti kartoti kitokiomis sąlygomis ar kitokiame kontekste — tokiu atveju jų rezultatai gali būti netikėti ir žalingi demokratijos stabilumui.

Nesant įtvirtintų tradicijų, didėja pavojus ne tik demokratijos stabilumui, bet ir pusiau prezidentizmo išlikimui. Smarkiai besiskirianti skirtingų prezidentų politinė praktika leidžia interpretuoti politines sistemas iš tikrųjų kaip parlamentinės ir prezidentinės sistemų kaitą⁶⁷. Tačiau toks traktavimas yra nekorektiškas, kadangi, svarbiausia, tuomet tampa nebeaiški pusiau prezidentinės sistemos kaip atskiros kategorijos prigimtis, be to, rizikuojama pervertinti parlamento įgaliojimus „parlamentinės fazės“ ir prezidento — „prezidentinės fazės“ laikotarpiu. Vis dėlto, jei šis „fazių kaitos“ požiūris įsišaknys, jis gali lemti, kad „nuolatiniam vartojimui“ bus pasiliktas arba prezidentizmas, arba parlamentizmas. Dž. Sartoris pateikia Portugalijos pavyzdį: pusiau prezidentinė sistema joje išsilaikė šešerius metus. Jo išvados yra tokios:

Taigi ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, neturinčiose tokių tradicijų, yra pagrindo nuogąstauti ir dėl pusiau prezidentizmo, ir dėl demokratijos stabilumo ateities. Tiesa, kai susiformuos stabilios pusiau prezidentizmo tradicijos, pusiau prezidentizmas gali būti palankus (ir žymiai palankesnis už kitus modelius) demokratijos stabilumui. Tačiau bent jau artimiausioje ateityje abi tiriamos valstybės gali susidurti su pavojais jų stabilumui kaip tik dėl pavojingos pusiau prezidentizmo ir nesusiformavusių tradicijų kombinacijos.

4. Prezidentizmas ir pusiau prezidentizmas: pavojingi panašumai?

Kol kas buvo aptariamos pusiau prezidentizmo kaip sistemos ypatybės. Tokiu keliu bus einama ir tolesnėse šio darbo dalyse, tačiau prieš tai noriu aptarti vieną pusiau prezidentizmo aspektą, mažiau susijusį su visu instituciniu modeliu, bet turintį ypatingos reikšmės demokratijos stabilumui. Tai prezidento institucija ir jos ypatybės. Taigi šioje dalyje bus aptarti ne santykiai tarp vykdomosios ir legislatyvinės valdžios, bet prezidento institucijos panašumai prezidentiniame ir pusiau prezidentiniame modeliuose bei šių panašumų implikacijos. Jau yra paskelbta nemaža literatūros, lyginant prezidentizmo ir parlamentizmo pranašumus bei trūkumus demokratijos stabilumo kontekste, ir manau, kad bent dalis šios literatūros gali pasitarnauti ir šio darbo tikslui. Tiesa, „pranašumus“ ir „trūkumus“ esu linkęs keisti į „galimybes“ ir „pavojus“.

4.1. Prezidentizmo teorija: pavojai demokratijai

Diskusijai dėl institucinių modelių ir demokratijos stabilumo ryšio impulsą davė devintojo dešimtmečio viduryje išplatintas Ch. Linzo straipsnis, kuriame perspėjama apie sisteminius prezidentizmo keliamus pavojus. Plačiausiai šie argumentai buvo išdėstyti 1994 metais knygoje daug sakančiu pavadinimu „Prezidentinės demokratijos nesėkmė“ (The failure of presidential democracy)⁶⁹. Toliau bus pateikta trumpa pagrindinių argumentų santrauka.

Pirma, prezidentiniai režimai remiasi dvigubu demokratiniu legitimumu, ir nėra jokio demokratinio principo nuspręsti, kuri institucija — prezidentas ar parlamentas — iš principo atstovauja tautos valiai. Antra, prezidentai išrenkami iš esmės fiksuotai kadencijai; šio laikotarpio be ypatingų atvejų negalima sutrumpinti (net ir šiuo atveju prezidento vietą gali užimti dar nepriimtinesnis viceprezidentas), o dažniausiai — draudžiant ar ribojant perrinkimą — ir pailginti. Fiksuota kadencija leidžia maksimizuoti prezidento politikos efektyvumą (nors skaido vyriausybės politiką į fiksuotus etapus), bet neleidžia minimizuoti žalos, jei prezidentu išrenkamas netinkamas kandidatas. Nors prezidentizmas susijęs su stipresne galia ir didesniu vykdomosios valdžios nuspėjamumu, paradoksaliai prezidento valdymas gali būti net mažiau nuspėjamas už ministro pirmininko valdymą dėl prezidento mirties ar rimtų sprendimo klaidų, ypač atsakant į perėjimo metu besikeičiančias sąlygas. Parlamentinėje sistemoje, kuri atrodo nestabilesnė, kabinetų kaita leidžia geriau prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir nebūtinai reiškia partijų ar asmenybių kabinetuose kaitą, tuo tarpu prezidentizmas nesuteikia galimybės be naujų rinkimų pakeisti prezidentą kitu, net kai opozicijos nepasitenkinimas gali atvesti prie perversmo.

Trečia, prezidentizmas nebūtinai sietinas su didesne prezidentų atsakomybe ir politikos skaidrumu. Kandidatai į šį postą nebūtinai yra asmenys, anksčiau susiję su politika — tad jie identifikuojami ne su ideologija ar partijos programa, bet su pažadais ir įvaizdžiu, kuriuo lengva manipuliuoti. Parlamentinėse sistemose lyderiais dažniausiai tampa partijų lyderiai, daug metų išbuvę politinėje arenoje. Išskyrus sistemas su daugeliu nestabilių vyriausybių ir koalicijų, kandidatai į vyriausybės vadovus čia žinomi iš anksto ir yra labiau atsakingi rinkėjams, jei tik šie neatmeta galimybės balsuoti už opoziciją. Prezidentus dažnai sunku nubausti dėl riboto jų kadencijų skaičiaus.

Ketvirta, prezidentinėse sistemose „laimėjęs laimi viską“ (winner-take-all), o „pralaimėjęs viską pralaimi“ — dažnai netgi vadovavimą savo partijai, nors parlamentinėje sistemoje liktų opozicijos lyderiu. Tad pergalės vertė prezidentizme yra didesnė, o pralaimėjusiojo paskatos tęsti demokratinę politiką — mažesnės. Be to, taip kartais pernelyg poliarizuojamas rinkėjams tenkantis pasirinkimas. Penkta, laimėjusiojo kandidato gautas tautos mandatas, net jei suteiktas nedidele balsų dauguma, gali suteikti prezidentui hipertrofuotą galios ir misijos jausmą, neproporcingą jį išrinkusios daugumos dydžiui. Parlamentinės sistemos ministras pirmininkas geriau supranta savo priklausomybę nuo partijos ir parlamento. Kita vertus, šešta, prezidentas gali būti pavojingai laikomas savotišku „mesiju“, ir elektoratas jam gali „deleguoti“ didelius įgaliojimus.

Čia neapžvelgiami svarbūs prezidentizmo trūkumai, susiję su prezidento santykiu su administracija (pusiau prezidentizmo atveju — vyriausybe) ar parlamento dauguma, taip pat partijų sistema — apie juos bus kalbama paskutinėse šio darbo dalyse. Reikia tik paminėti du kito prezidentizmo kritiko Fredo Rigso (Fred Riggs) argumentus, kad prezidentinė formulė iš prigimties mažiau palanki kai kurioms minimalioms demokratijos išlikimo sąlygoms išlaikyti⁷⁰. Pirma, prezidentiniai režimai negali sau leisti tokio atstovavimo lygio kaip parlamentiniai — proporcinis atstovavimas yra nesuderinamas su stabiliu prezidentizmu, tuo tarpu parlamentinio režimo išlikimui proporcinis atstovavimas savaime nekelia pavojaus. Antra, prezidentiniai režimai nėra tokie legitimūs kaip parlamentiniai, kuriuose legitimumą iš valstybės valdovo (karaliaus) paveldėjo ne vienas asmuo, bet tautos rinkta asamblėja.

4.2. Pusiau prezidentizmo praktika: pavojai demokratijai?

Minėtus prezidentizmo trūkumus galima suskirstyti į dvi grupes: (1) susijusius su tiesioginiais prezidento rinkimais, ir (2) susijusius su atskirais vykdomosios ir legislatyvinės valdžios rinkimais. Kadangi pastaroji grupė atspindi išskirtines prezidentizmo savybes, beveik visas dėmesys toliau bus sutelktas į pirmąją, kuriai priklausančius trūkumus galima taikyti ir pusiau prezidentizmui. Relevantiškas antrosios grupės trūkumas yra tik pirmasis iš šešių minėtų, t. y. dvigubas demokratinis legitimumas, tačiau jis jau iš dalies aptartas, kalbant apie prezidentų ir parlamentų santykius, o kitose dalyse jam dar bus skirta dėmesio.

Taigi pusiau prezidentizmo pavojai demokratijos stabilumui gali būti mažesnis politikos skaidrumas, galimas laimėjusio kandidato pažiūrų hipertrofavimas, „delegatyvios demokratijos“ pavojus, iš dalies — „laimėjęs laimi viską“ sindromas bei fiksuota prezidento kadencija. Šie pavojai ir bus aptarti, remiantis Lietuvos ir Lenkijos politinio proceso pavyzdžiais, bet pirmiau norėčiau patikrinti Ch. Linzo hipotezes apie prezidento dviejų turų absoliučiosios daugumos (majority runoff) rinkimų sistemos įtaką valstybės stabilumui Lietuvoje ir Lenkijoje. Tiesa, šios hipotezės susijusios su rinkimų sistema — taigi ne tiesiogiai su instituciniu modeliu, tačiau gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus apie prezidento poziciją pusiau prezidentiniame modelyje.

4.2.1. Prezidento rinkimai: disfunkcinės ypatybės

Ch. Linzo hipotezės yra penkios⁷¹: (1) fragmentuotoje sistemoje du populiariausi kandidatai gali gauti nedidelę persvarą, palyginti su kitais kandidatais, ir gali atstovauti tos pačios politinio spektro dalies pozicijoms; (2) vienas iš kandidatų gali būti „pašalinis“ partijų sistemos atžvilgiu ir neturėti paramos parlamente; (3) surinkta „dauguma“ gali neatspindėti politiškai daugiau ar mažiau homogeniško elektorato ar realios partijų koalicijos; (4) laimėtojas, nors iš pradžių pasirinktas nedidelės rinkėjų dalies, gali pasijusti atstovaująs „tikrai ir visuotinei“ daugumai; (5) antrojo turo tikimybė labiau skatina kovoti pirmajame ture, tikintis arba patekti į antrąjį, arba įgauti kuo daugiau derybinės galios remti vieną iš dviejų likusių kandidatų — tokia sistema skatina fragmentaciją užuot skatinusi partijų paramą kuriam nors vienam kandidatui.

Ketveri Lietuvoje ir Lenkijoje vykę prezidento rinkimai buvo surengti pagal dviejų turų sistemą, todėl hipotezes taikyti jiems yra korektiška. 1993 m. Lietuvos Prezidento rinkimai pirmosios hipotezės nepatvirtina — kandidatai buvo tik du (A. Brazauskas ir Stasys Lozoraitis), be to, jie atstovavo priešingoms ideologinėms pozicijoms. Tačiau S. Lozoraitis iš tiesų buvo „pašalinis“ kandidatas, ir nors tuo metu turėjo dalies parlamentinių partijų paramą, ex post galima spėlioti, kiek ilgai ji būtų išlaikyta. Tuo tarpu laimėjusio A. Brazausko surinkta dauguma, atrodo, buvo gana homogeniška, bet pats Prezidentas nepuoselėjo „tikros ir plačios“ daugumos vizijų. Paskutinioji hipotezė taip pat nepasitvirtino.

1998 m. Prezidento rinkimuose padėtis buvo kiek kitokia. Du populiariausi kandidatai gavo žymiai daugiau balsų už kitus penkis (skirtumas tarp antrojo ir trečiojo kandidatų — 17,4 proc. balsų), bet jų pozicijos iš tikrųjų nebuvo labai nutolusios. Ideologinė distancija padidėjo antrajame ture, kurio išskirtinė aplinkybė buvo ta, kad abu į jį patekę kandidatai laikytini „pašaliniais“ su abejotina parlamentinių partijų parama. Kaip vėliau paaiškėjo, ši parama iš tikrųjų neatspindėjo homogeniško elektorato ar partijų koalicijos. Manau, jog galima teigti ir tai, kad V. Adamkus, iš pradžių pasirinktas santykinai nedidelės rinkėjų dalies (27,9 proc. dalyvavusių pirmajame ture, arba 19,9 proc. visų rinkėjų), vėliau pasijuto atstovaująs kur kas platesnei daugumai. Šiuose rinkimuose jau galima konstatuoti ir kandidatų skaičiaus išaugimą bei jų ambicijas daryti įtaką rinkėjų pasirinkimui antrajame ture.

1990 m. Lenkijos Prezidento rinkimuose pirmoji hipotezė nepasitvirtino — L. Valensos pranašumas buvo akivaizdus (nuo antrojo kandidato jį skyrė 17 proc., nuo trečiojo — 22 proc. balsų), du populiariausi kadidatai buvo priešingose politinio spektro dalyse. Tačiau antroji hipotezė pasitvirtino itin ryškiai: iki tol iš esmės nežinomas „pašalinis“ kandidatas Stanislavas Tyminskis (Stanisław Tymiński) aplenkė netgi Ministrą Pirmininką Tadeušą Mazovieckį (Tadeusz Mazowiecki) ir pateko į antrąjį turą. L. Valensos elektoratas buvo nevienalytis ir netrukus didelė dalis rėmėjų nuo Prezidento nusisuko. Nors pirmajame ture už jį balsavo tik 24 proc. visų rinkėjų, netrukus Prezidentas pasijuto plačios daugumos atstovas (tam, kaip minėta, turėjo įtakos Seimo nelegitimumas). Penktoji hipotezė, susijusi su dideliu kandidatų skaičiumi, pasitvirtino tik iš dalies — rinkimuose dalyvavo 6 kandidatai, tačiau jų pozicijos atstovavo pagrindiniams politiniams interesams (pasirodė pirmųjų konsolidacijos bruožų).

Pirmoji Ch. Linzo hipotezė nepasitvirtino ir 1995 m. Lenkijos Prezidento rinkimuose: A. Kvašnevskis ir L. Valensa smarkiai aplenkė kitus kandidatus (antrąjį nuo trečiojo skyrė per 26 proc. balsų) ir atstovavo priešingiems politinio spektro segmentams. „Pašalinių“ kandidatų buvo keli, tačiau tik pirmajame ture — antrajame susikovė prityrę politikai. Tiesa, L. Valensą galima laikyti „pašaliniu“ partijų sistemai, neturinčiu parlamento partijų paramos. Dalis balsavusiųjų už A. Kvašnevskį tiesiog nenorėjo prezidentu matyti L. Valensos⁷², tad Prezidento elektorato homogeniškumas abejotinas. Tačiau būtina pasakyti, jog A. Kvašnevskis tai suprato, taigi ketvirtoji hipotezė šiuo atveju nepasitvirtino. Tačiau penktoji hipotezė pasitvirtino pavojingai: rinkimuose dalyvavo 13 kandidatų, tai atspindėjo partijų vidaus nesutarimus ir partijų sistemos fragmentaciją.

Taigi iki šiol vykę prezidento rinkimai abiejose valstybėse rodo, kad pagrindiniai kandidatai buvo aiškiai populiaresni už likusius, be to, atstovavo priešingiems politinio spektro poliams. Kita vertus, itin ryški „pašalinių“ kandidatų atsiradimo tendencija — be jų neapsiėjo nė vieni rinkimai, o Lietuvoje „pašalinis“ kandidatas netgi buvo išrinktas Prezidentu. Tai verčia manyti, kad partijų sistema yra nesusiformavusi, nesukūrusi tradicijų ir paviršutiniška⁷³. Mažiausiai trimis atvejais iš keturių prezidento elektoratas buvo nevienalytis, ir visais keturiais atvejais prezidentas netrukus prarado (arba ne visada turėdavo) svarbių jo koalicijos partijų paramą. Prezidento savęs suvokimo tyrimas patvirtino aukščiau aptartus rezultatus: du prezidentai juos palaikančią daugumą laikė didesne negu tikrasis elektorato dydis, kiti du buvo ne tokie ambicingi. Pagaliau, prezidento rinkimų poveikio partijų fragmentacijai vienareikšmiškai įvertinti negalima. Apskritai, galima tikėtis, kad konsoliduojantis politinei sistemai ir partijų sistemai kai kurios disfunkcinės prezidento rinkimų ypatybės išnyks, tačiau kol kas yra pagrindo tvirtinti, kad prezidento rinkimai gali turėti žalingų demokratijos stabilumui padarinių.

4.2.2. Prezidento institucijos poveikis politiniam procesui

Taigi iki šiol vykusių Lietuvos ir Lenkijos rinkimų analizė didele dalimi patvirtina Ch. Linzo nuogąstavimą, kad prezidento rinkimai sumažina politikos skaidrumą ir prezidentų atsakomybę rinkėjams. Nors visišku naujoku savo šalies politikoje galima vadinti tik V. Adamkų, ir likusių prezidentų vadovavimo metu kildavo problemų dėl politinio proceso „skaidrumo“.

A. Brazauskas, nors surinkęs daugiausia balsų iš keturių šiame darbe aptariamų prezidentų, šia prasme nepateisino rinkėjų lūkesčių, nes faktiškai valstybei vadovavo ne jis, o iki tol mažai žinomas verslininkas A. Šleževičius; vėliau teko patirti klasikinę „sugyvenimo“ situaciją. V. Adamkaus valdymo „skaidrumo“ problema pasireiškė dar prieš antrąjį rinkimų turą, kai tapo aišku, jog bet kuriam iš kandidatų teks „sugyventi“ su konservatorių ir krikščionių demokratų dauguma Seime, ir Prezidento veikla bus ribojama ne tik konstitucinių įgaliojimų, bet ir neaiškaus tolesnio bendradarbiavimo ar „sugyvenimo“. L. Valensa atsakomybės ir „skaidrumo“ problemą sukūrė pats, imdamasis netikėtų politinių žingsnių (pavyzdžiui, 1992 m. į premjerus siūlydamas opozicijos atstovą V. Pavliaką). A. Kvašnevskio valdymo laikotarpiu nuspėjamumas buvo, ko gero, lengviausias, bet ir jį mažino pusiau prezidentizmo ypatybė — „sugyvenimo“ laikotarpis nuo 1997 m. Seimo rinkimų.

Ką tai sako apie pusiau prezidentizmą kaip apie institucinį modelį? Manau, galima teigti, jog pusiau prezidentizmo atveju prezidento politikos skaidrumą ir prezidento atsakomybę a priori mažina ne tik galimybė, jog bus išrinktas politinės sistemos ar parlamentinių partijų „pašalinis“ asmuo, bet ir tik šiam instituciniam modeliui būdinga „sugyvenimo“ galimybė. Taigi pusiau prezidentizmas prezidento politikos „skaidrumo“ požiūriu nusileidžia prezidentizmui. Dar daugiau, šio „skaidrumo“ praradimo nekompensuoja, pavyzdžiui, parlamento ar vyriausybės politikos „skaidrumo“ padidėjimas, nes jis nedidėja, bet, atvirkščiai, mažėja: ir parlamentas turi atsižvelgti į prezidento preferencijas.

Galima tvirtinti, kad toks dviejų institucijų balansas yra pusiau prezidentizmo stiprybė — iš tikrųjų, tam tikrais atvejais su tuo derėtų sutikti. Tačiau „kiekvienas — tarp jų ir prezidentas, ir publika apskritai, ir net politikos mokslininkai — tiki, jog prezidento reikalavimas [pripažinti jo įgaliojimų viršenybę] yra stipresnis negu legislatūros“⁷⁴. Nereikia pamiršti kitų kritikuojamų prezidentizmo ypatybių. Pusiau prezidentizmo, kaip ir prezidentizmo, atveju prezidento požiūris į savo pergalę gali būti (ir, kaip rodo Lietuvos ir Lenkijos patirtis, buvo) hipertrofuotas. Pridėjus šį antrąjį matmenį, mažėjantis prezidento politikos nuspėjamumas tampa pavojingesnis. Tokiu atveju gali kilti dvejopų konfliktų: jei prezidento politikos „skaidrumą“ mažina jo asmeninės savybės (nenuspėjamumas ar ambicingumas), tikėtina prezidento saviizoliacija ir bandymas ieškoti užkonstitucinių priemonių įgyvendinti savo tikslus; jei mažėjančio nuspėjamumo priežastis yra būtinybė „sugyventi“ skirtingų daugumų rinktiems atstovams, save „legitimesniu“ laikantis prezidentas gali mėginti visam laikui ar konkrečiam atvejui keisti institucines taisykles, siekdamas įtvirtinti savo pranašumą. V. Adamkaus santykiai su Seimo dauguma (bei G. Vagnoriaus vyriausybe) bei L. Valensos santykiai su 1991 m. rinktu Seimu (bei J. Olševskio vyriausybe) patvirtina pirmąją išvadą, o L. Valensos konfliktą su 1993 m. rinktu Seimu dėl Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos narių atleidimo⁷⁵ galima laikyti antrosios išvados pavyzdžiu. Padėtį gali stabilizuoti ar, atvirkščiai, destabilizuoti trečiasis matmuo — ypatingas prezidento populiarumas. Nors Lietuva ir Lenkija išvengė „delegatyviosios demokratijos“ pavojų, ambicingiausi prezidentai — V. Adamkus ir L. Valensa — tam tikrais valdymo laikotarpiais buvo (ir yra) gana populiarūs visuomenėje⁷⁶. Asmeninis jų populiarumas buvo perkeliamas (spill-over) ir į prezidento institucijas — jos buvo populiaresnės už kitas į demokratinį legitimumą pretenduojančias institucijas (parlamentą ir iš dalies vyriausybę).

Prezidentų ambicijoms palanki dar viena prezidentinio modelio ypatybė, kurią kritikuoja Ch. Linzas. Tai „laimėjęs laimi viską“ situacija. Tiesa, pusiau prezidentizmo atveju ji ne tokia aktuali kaip prezidentizmo atveju, nes prezidento ambicijoms rimtą atsvarą sudaro parlamento dauguma, su kuria prezidentas yra priverstas skaitytis. Vis dėlto „laimėjęs laimi viską“ situacija svarbi tiek, kiek pusiau prezidentiniame modelyje yra svarbi prezidento institucija (Lietuvoje ir Lenkijoje jos svarbą — ne vien formalią, bet ir įtaką politinei sąmonei — sunku pervertinti). Aplinkybės lėmė, kad tokią situaciją jau patyrė abiejų šalių politikai: V. Adamkus nugalėjo Artūrą Paulauską 0,7 proc. skirtumu, A. Kvašnevskis L. Valensą — 2,9 proc. skirtumu). Kaip ir nurodė Ch. Linzas, „pralaimėjusieji pralaimėjo viską“: L. Valensa pasitraukė iš aktyvios politikos, o A. Paulauskas liko labai mažai įtakingos partijos lyderiu.

Pagaliau, fiksuota prezidento kadencija pusiau prezidentizmui, iš pirmo žvilgsnio, yra neaktuali, nes vyriausybę reaguoti į svarbius pokyčius įgalina jos priklausomybė nuo parlamento. Tačiau fiksuota prezidento kadencija neskatina jo bendradarbiavimo su kitomis politinėmis jėgomis, į opoziciją prezidentas gali kreipti mažiau dėmesio, nejausdamas grėsmės būti nušalintas. Ypač kadencijos pabaigoje prezidentas gali stengtis perkelti atsakomybę už savo politiką vyriausybei, net jei ją sudaro prezidento partijos atstovai. O ypatingas pusiau prezidentizmo tipas, toks, koks yra Lietuvoje ir Lenkijoje, tam tikrais atvejais teoriškai gali net perimti neigiamus fiksuotos kadencijos padarinius (neišsprendžiamą parlamento ir prezidento konfliktą (gridlock)) iš prezidentizmo. Prezidentas, kitaip negu Prancūzijoje, opozicinį parlamentą gali paleisti tik tam tikromis sąlygomis vyriausybės formavimo metu (žr. 2 dalį), tačiau po prezidento rinkimų vyriausybė iš naujo neformuojama, ir prezidentas toliau yra priverstas „sugyventi“ su ja tol, kol ją palaiko Seimo dauguma (Lenkijos 1992 m. Konstitucijoje prezidentui buvo suteiktos platesnės Seimo paleidimo teisės, kuriomis L. Valensa sėkmingai manipuliavo, siekdamas pašalinti V. Pavliako vyriausybę). Taip faktiškai sukuriamos fiksuotos ir prezidento, ir parlamento kadencijos, o išeities iš susidariusios padėties prezidentas gali ieškoti tik „užkonstituciniais“ arba antikonstituciniais būdais. Nors praktika rodo, kad ir A. Brazauskas, ir V. Adamkus, ir L. Valensa sugebėjo rasti politines išeitis iš tokių aklaviečių, šis konstitucinio modelio asimetriškumas prezidento nenaudai teoriškai gali būti labai nepalankus demokratijos stabilumui, nes sukuria paskatų „apeiti“ konstituciją⁷⁷.

Šioje dalyje aptarti bendri prezidentizmo ir pusiau prezidentizmo bruožai, galintys daryti įtaką demokratijos stabilumui, nesuteikia objektyvaus vaizdo apie pusiau prezidentizmą⁷⁸. Noriu dar kartą priminti savo nuostatą, kad demokratijos stabilumas šiame darbe laikomas svarbesnis už valdymo efektyvumą. Todėl buvo pateikti pusiau prezidentizmo „prezidentiniai“ bruožai, keliantys pavojų stabilumui ir ignoruoti atskirai ir visuotinai renkamo prezidento institucijos pranašumai, vykdant efektyvią politiką. Pripažįstu, jog atsakymai į prezidentizmo kritiką ir argumentavimas, kad pusiau prezidentizmas ištaiso dalį prezidentizmo trūkumų⁷⁹, yra gana įtikinami (nors ne visada tinka asimetriškam Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmui). Tačiau šio darbo tikslas yra įvertinti ne pusiau prezidentizmo pranašumus ir trūkumus, bet jo keliamus pavojus ir suteikiamas galimybes. Manau, kad sverti galimybes ir pavojus yra nekorektiška ir negalima tvirtinti, jog pusiau prezidentizmas savaime yra vaistas nuo prezidentizmo trūkumų. Pusiau prezidentizmo stabilumui palankiausios sąlygos tokios⁸⁰: pirma, prezidentas yra vienos iš pagrindinių partijų lyderis, arba labai įtakinga figūra; antra, partija gali sudaryti absoliučios daugumos koaliciją, galinčią dirbti kartu su prezidentu. Todėl tolesnėse dalyse ir bus aptartas pusiau prezidentizmo ryšys su partijų sistema bei prezidento ir parlamento daugumos santykiai.

5. Parlamento daugumos sudėtis: pusiau prezidentizmas, partijų sistema ir rinkimai

Pusiau prezidentizmo funkcionavimas labiau negu kitų institucinių modelių priklauso nuo išorinių veiksnių. Du tokius veiksnius — prezidentų asmenybių ir tradicijų įtaką demokratijos stabilumui jau aptariau. Dabar pereisiu prie kitos kintamųjų grupės: partijų ir ypač partinių sistemų, rinkimų sistemų ir rinkimų sinchronizacijos. Visi šie veiksniai turi įtakos parlamento daugumos sudėčiai, kurios ryšiai su prezidentizmu bus aptarti paskutinėje šio darbo dalyje.

Parlamento daugumos sudėtis tiesiogiai priklauso nuo partijų sistemos ir rinkimų sistemos. Kita vertus, parlamento rinkimų sistema yra institucinė priemonė koreguoti partijų sistemą. Tačiau toks aksiomatinis požiūris užgožia vieną svarbų sąryšį — institucinio modelio įtaką partinės sistemos formavimuisi. Deja, Lietuvos politikos moksle prezidento institucijos ir jos rinkimų metodo įtaka partijų sistemai aptariama tik sporadiškai. Šiame darbe aš taip pat nesiimsiu sistemiškai tirti, kokią įtaką minėti veiksniai daro partijų sistemai, taigi ir parlamento daugumos sudėčiai (tai gali būti atskiro darbo tema), tačiau ignoruoti jų jokiu būdu negalima. Todėl noriu paminėti keletą bendriausių tendencijų. Tiesa, pirmiau būtina aptarti, kokia partijų sistema gali būti palankiausia stabiliam pusiau prezidentizmui — tuomet bus galima įvertinti Lietuvos ir Lenkijos institucinių modelių įtaką šių valstybių demokratijos stabilumui.

5.1. Parlamentinės daugumos poreikis

Diskusija, kurios — dvipartinės ar daugpartinės — sistemos yra palankesnės demokratijos stabilumui, tęsėsi per visą pokario laikotarpį, tačiau tik neseniai partijų sistemos poveikis papildytas antruoju matmeniu — valstybės instituciniu modeliu. Žymiausios studijos pabrėžė, kad daugpartinės sistemos pablogina prezidentizmui būdingas problemas, pirmiausia konfliktą tarp vykdomosios ir legislatyvinės valdžių⁸¹, o stabilų prezidentizmą daro atliepios (responsive) partijos, įcentrinė partijų sistema ir pusiau disciplinuotas dalyvavimas rinkimuose⁸².

Klausimas, kokios partijos ir kokia partijų sistema yra palankiausios ar pavojingiausios pusiau prezidentizmui, tebelieka atviras, nes stabilaus pusiau prezidentizmo pavyzdžių nėra daug, ir daryti apibendrinimus, tarkime, vien iš Prancūzijos pavyzdžio atrodo nekorektiška. Vis dėlto esminė sąlyga pusiau prezidentizmo stabilumui yra stabili parlamento dauguma. Viena vertus, pusiau prezidentizmas gali stabiliai veikti kaip artima prezidentiniam modeliui sistema tik tuo atveju, kai prezidentas parlamente remiamas turinčios daugumą partijos arba stabilios koalicijos. Dar daugiau, prezidentas turėtų būti daugumos vadovas ar bent jau narys arba atstovas. Parlamentinė pusiau prezidentizmo „fazė“, arba, tiksliau, „sugyvenimas“ taip pat stabili tik tada, kai vyriausybę palaiko koherentiška, nors opozicinė prezidentui dauguma. Žodžiu, pusiau prezidentizmo stabilumui atrodo palankiausia į du stabilius blokus pasidalijusių partijų sistema, kai kuris nors blokas po parlamento rinkimų sugeba suformuoti stabilią daugumą.

Todėl labai fragmentuota partijų sistema kelia abejonių stabilios vyriausybės galimybe. Dar daugiau, vyriausybės nestabilumas gali virsti valstybės nestabilumu, nes prezidentas (o būtent jam tokiu atveju tektų sudaryti vyriausybę) gali stengtis įveikti susidariusią „imobilizmo“ situaciją dekretais (aplenkdamas parlamentą) arba mėgindamas įvykdyti konstitucinę reformą. Kitu atveju, kai ir neaktyvus prezidentas nesistengia rasti išeities iš aklavietės, didėja galimybė, kad krizę neteisėtu įsikišimu pamėgins spręsti kariuomenė. Lenkijoje jau buvo išbandyti pirmieji du variantai ir priartėta prie trečiojo⁸³.

Dar vienas svarbus partijų sistemos matmuo, be fragmentacijos, yra partijų poliarizacija. Kaip ir prezidentizmui, pusiau prezidentizmui, atrodo, palankiausia yra įcentrinė partijų sistema, kai partijos varžosi dėl neapsisprendusių (centro) rinkėjų balsų užuot siekusios nebalsuojančiųjų (ekstremistų) paramos. Pirmasis matmuo — fragmentacija yra susijęs su vyriausybės stabilumu, legitimumu ir reprezentatyvumu, antrasis — poliarizacija — su galimų prezidento ir opozicinio parlamento daugumos konfliktų intensyvumu.

5.2. Partijų sistema ir pusiau prezidentizmo stabilumas

Kai kurie autoriai teigė, jog pusiau prezidentinė sistema įvedama dėl priešiškumo partijoms, jei ne apskritai demokratiniam pliuralizmui⁸⁴. Dar vienas aiškinimas yra, kad prezidento institucija sukuriama tuo stipresnė, kuo silpnesnis yra partijų kaip programą vykdančių organizacijų identitetas⁸⁵. Pastarasis teiginys, remiantis Lenkijos pavyzdžiu, buvo paneigtas⁸⁶, o Lietuvos pavyzdžiu, atrodo, patvirtintas⁸⁷. Neaišku ir su bendresniu pastebėjimu, jog stiprios prezidento institucijos susijusios su silpnomis partijomis — vieni autoriai jį patvirtina⁸⁸, kiti paneigia⁸⁹. Bet kokiu atveju jaunoms demokratinėms valstybėms renkantis institucinį modelį, kyla minėtoji efektyvumo ir demokratijos stabilumo dilema. Kartais argumentuojama, kad pusiau prezidentizmas yra palankesnis už parlamentinį valdymą, kuris, esant silpnoms partijoms, neišvengiamai sukuria silpną vyriausybę⁹⁰, ir už prezidentinį valdymą, galintį, kaip jau minėta, vesti link „delegatyvios demokratijos“. Tačiau pusiau prezidentizmas, mano nuomone, lygiai taip pat (ar net labiau) priklauso nuo partijų sistemos fragmentacijos, todėl jo pasirinkimas, neatsižvelgiant į partijų bei rinkimų sistemos kontekstą, gali būti pavojingas demokratijos stabilumui. Atrodo, kad taip įvyko ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir šios dvi valstybės stabilios išliko ne pusiau prezidentizmo dėka, bet nepaisant pusiau prezidentizmo (ir su juo susijusių prezidento rinkimų sistemos) trūkumų. Kitaip sakant, partijų sistema sugebėjo konsoliduotis dėl veiksnių, nesusijusių su pusiau prezidentizmu.

5.2.1. Link partijų sistemos konsolidacijos

Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmas buvo įvestas ir turėjo veikti antipartinių nuotaikų (arba partijų „antipolitikos“⁹¹) kontekste, kur į pirmą vietą iškilo asmenybių tarpusavio dvikovos⁹². Tiesa, Lenkijoje pirmasis visuotinai išrinktas Prezidentas pradėjo atvirą antipartinę kampaniją ir atsisakė kurti stiprią Prezidento partiją⁹³, o Lietuvos Prezidento retorika buvo labiau „viršpartinė“, nors jis turėjo stiprią vienos partijos paramą. Politikos personalizavimas turi tam tikrų teigiamų ypatybių — lengvina politikos pasirinkčių (options) identifikavimą ir didina politikos nuspėjamumą (jau aptartose institucinėse ribose), tačiau neigiamai atsiliepia partijų sistemai, pačių partijų struktūrai ir jų gyvybingumui.

Nesileidžiant į diskusijas, ar tokia padėtis yra neišvengiama pereinamojo tipo demokratijose, reikia pripažinti, kad iš dviejų valstybių tik Lenkijos pusiau prezidentizmas patyrė antipartinių nuotaikų padarinius. 1991 m. išrinktame parlamente buvo atstovaujama daugiau kaip 30-čiai partijų (rinkimuose dalyvavo per 100⁹⁴). Daugelis didžiausių partijų buvo Prezidento priešininkai, ir sudaryta vyriausybė jį izoliavo. Visas pirmojo pokomunistinio Seimo laikotarpis pasižymėjo vyriausybių ir prezidento santykių su Seimo dauguma nestabilumu.

Tuo pat metu abiejose valstybėse prasidėjo partijų sistemų konsolidacija, kurią Lenkijos atveju paskatino ir rinkimų sistemos pokyčiai. Visi vėlesni Lenkijos Seimo ir visi Lietuvos Seimo rinkimai iki šiol išpildė daugumos poreikio sąlygą. Įvedus atstovavimo slenkstį ir naują vietų skirstymo formulę, į 1993 m. Lenkijos Seimą buvo išrinktos tik šešios partijos ir koalicijos (neskaitant vokiečių mažumos atstovų), iš kurių dvi — Demokratinės kairės aljansas ir Valstiečių partija — turėjo 303 vietas iš 460⁹⁵. Po 1997 m. rinkimų buvo sudaryta „Solidarumo rinkimų akcijos“ ir Laisvės sąjungos koalicija, turinti 262 mandatus⁹⁶. 1992 m. išrinktame Lietuvos Seime daugumą sudarė Lietuvos demokratinė darbo partija (73 vietos iš 141), 1996 m. Seime — Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) ir Krikščionių demokratų partijos koalicijos⁹⁷ (86 mandatai)⁹⁸. Visos šios daugumos sudarydavo savo vyriausybes, nepriklausomai nuo prezidento politinės orientacijos.

Panašią tendenciją rodo ir kiekybiniai partijų sistemos įvertinimai. Lygiasvorių parlamentinių partijų skaičius⁹⁹ Lenkijoje smarkiai sumažėjo. Po 1991 m. Seimo rinkimų jis buvo 10,43¹⁰⁰, po 1993 m. rinkimų — 3,76¹⁰¹, po 1997 m. rinkimų — 2,94¹⁰². Lietuvoje po 1992 m. rinkimų lygiasvorių parlamentinių partijų skaičius buvo 4,05, po 1996 m. rinkimų jis irgi sumažėjo iki 3,33¹⁰³ (kai kurie autoriai, skaičiuodami pagal kitokią metodiką, pateikia atitinkamai 3,0 ir 3,36 skaičius¹⁰⁴). Atitinkamai mažėjo parlamentinių partijų fragmentacija¹⁰⁵: Lenkijoje jos indeksas buvo 1991 m.— 0,90, 1993 m.— 0,74, 1997 m.— 0,66, Lietuvoje 1992 m.— 0,75, 1996 m.— 0,69 (kitais duomenimis — 0,68 ir 0,70¹⁰⁶). Reikia pripažinti, kad ir kokybinis, ir kiekybinis aiškinimai partijas laiko vieningomis organizacijomis, tačiau ne mažiau lemia ir jų vidinės ypatybės. Į jas aš nesigilinsiu, tik pabrėšiu, kad partijų disciplinuotumas, susiskaldymas, kandidatų kėlimo taisyklės ir pan. lemia ir prezidento politiką, ir parlamento galimybes¹⁰⁷.

Nepaisant to, kad iki šiol beveik visais atvejais parlamente susidarydavo stabilios daugumos (ir tai galima aiškinti vykstančia partijų sistemos konsolidacija), tebelieka neaišku, ar ateityje partijų sistema bus palanki pusiau prezidentizmui. Pirma, abiejose valstybėse tebelieka aukštas agreguotas rinkiminis lakumas¹⁰⁸ — rinkėjai yra linkę keisti remiamas partijas, tad apie blokų formavimąsi kalbėti dar anksti. Antra, Lietuvoje silpnėja kairiosios ir dešiniosios partijos, kyla centro partijų populiarumas¹⁰⁹. Neaišku, kaip tai paveiks parlamentines daugumas — gali būti taip, kad ir kairiąją, ir dešiniąją daugumą teks sudaryti ne dviem, bet trim iš pagrindinių penkių partijų. Kita vertus, centro partijų stiprėjimas apsunkina kairiųjų ir dešiniųjų partijų mėginimus išsikovoti centro rinkėjų paramos rinką ir silpnina įcentrines tendencijas. Tuo tarpu Lenkija kol kas susiduria su kitokio pobūdžio problema, teoriškai galinčia apsunkinti koalicijų formavimą ir paskatinti jų byrėjimą. Sprendžiant iš turimų duomenų, Lenkijos partijų sistema kol kas yra keliamatė, kur, be pagrindinio kairės—dešinės matavimo statistiškai reikšminga yra ir religingumo- kapitalizmo versus sekuliarumo-socializmo priešprieša¹¹⁰. Tuo tarpu Lietuvos partijų sistemoje pagrindinės perskyros daugmaž atitinka pagrindinę kairės—dešinės skalę¹¹¹.

5.2.2. Prezidento rinkimų sistema ir parlamento daugumos

Trečia, Lietuvos ir Lenkijos institucinės taisyklės (čia turiu galvoje ne tik institucinius modelius, bet ir rinkimų sistemų pasirinkimą) stabdo partijų sistemos mažoritarines tendencijas. Šį teiginį reikia aptarti plačiau, išskiriant tris jo aspektus: Seimo rinkimų sistemą, prezidento rinkimų sistemą bei jų tarpusavio ryšį (sinchronizaciją). Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje institucijų kūrimo metu nebuvo sutariama dėl pagrindinių institucinės inžinerijos uždavinių, t. y. kokia partijų sistema yra palankiausia valstybei. Atrodo, renkantis proporcinę rinkimų sistemą kreipta pernelyg mažai dėmesio į tai, kaip ji sąveikaus su prezidento institucija ir jo rinkimų sistema. Seimo rinkimų sistema Lietuvoje yra mišri (mažoritarinė jos dalis — dviejų turų absoliučiosios daugumos sistema), Lenkijoje — proporcinė (tai nurodyta net konstitucijoje). Pagal M. Diuveržė taisykles¹¹², proporcinė rinkimų sistema yra sietina su daugiau kaip dviejų partijų atsiradimu — tai, kaip jau aptarta, pusiau prezidentizmui gali būti nepalanku¹¹³. Ne šio darbo tikslas patikrinti M. Diuveržė taisyklių galiojimą Lietuvoje ir Lenkijoje, bet manau, kad ryšys tarp proporcinės rinkimų sistemos ir mažiausiai keturių partijų laimėjimais daugiamandatėse rinkimų apygardose yra. Antrasis rinkimų sistemos komponentas — mažoritarinis balsavimas vienmandatėse rinkimų apygardose gana paradoksaliai daro panašų poveikį. Pasirinkta dviejų turų absoliučiosios daugumos sistema leidžia į parlamentą patekti ne tik didžiausių partijų kandidatams, bet ir mažųjų partijų, nepatekusių į Seimą daugiamandatėje apygardoje, kandidatams. Dvi išvados, kurias galima daryti apie absoliučiosios daugumos rinkimų sistemos poveikį, panašios į tas, kurias leido padaryti didelis nepriklausomų kandidatų skaičius paprastosios daugumos rinkimuose į Rusijos Dūmą¹¹⁴: pirma, nekonsoliduotos partijos negali pasinaudoti mažoritarinės sistemos teikiamais disproporcingumo pranašumais, antra, parlamente formuojasi dvi partijų sistemos: vieną sudaro didžiųjų partijų, patekusių į parlamentą daugiamandatėje apygardoje, atstovai, kitą — vienmandantėse apygardose išrinkti mažųjų partijų atstovai. Reikia pripažinti, kad dėl praktinių sumetimų pastarieji vėliau įsitraukia į didesniųjų frakcijų veiklą, bet pusiau prezidentinio modelio stabilumo požiūriu tai vis vien sukuria nereikalingą įtampą.

Kaip veikia partijų sistemą, o per ją — ir pusiau prezidentizmo stabilumą, antrasis išskirtas aspektas — prezidento rinkimų sistema? Jau buvo parodyta, kad prezidento postas laikomas svarbiausiu politinės sistemos „prizu“, o siekis laimėti šį „prizą“ skatina stiprinti partijas¹¹⁵. Tačiau savaime partijų stiprinimo tendencija nereiškia palankios partijų stiprinimo tendencijos, t. y. dviejų įcentrinių blokų (dar geriau — partijų) formavimosi. Treji iš ketverių abiejose valstybėse įvykusių rinkimų parodė du dalykus. Pirmasis yra kandidatų gausa. 1990 m. Lenkijos Prezidento rinkimuose dalyvavo šeši kandidatai, iš kurių trys surinko mažiau kaip po 10 proc. balsų. 1995 m. rinkimuose pasirinkimas buvo dar didesnis: 13 kandidatų, iš kurių 11 surinko mažiau kaip 10 proc. balsų. 1997—98 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose dalyvavo 7 kandidatai, iš kurių mažiausiai tris galima laikyti nepartiniais. Antroji rinkimų ypatybė — nepriklausomų kandidatų paplitimas. Jų nebuvo tik 1990 m. Lenkijos Prezidento rinkimuose, jei nelaikytume nepriklausomu kandidatu S. Tyminskio.

Šios dvi ypatybės verčia abejoti, ar tokie prezidento rinkimai padeda struktūruoti stabilumui palankią (dvi)partinę sistemą. Kaip jau buvo aptarta 4.2 skyriuje, dviejų turų absoliučiosios daugumos sistema sukuria paskatų nepriklausomiems arba mažųjų partijų kandidatams dalyvauti rinkimuose, stengiantis arba patekti į antrąjį turą, arba gauti kuo daugiau balsų ir daryti įtaką laimėjusiam kandidatui. Kartu rinkėjams pateikiamos nerealios kandidatūros, o esminiai politiniai sprendimai paliekami trumpam laikotarpiui tarp dviejų turų. Palankesnė dviejų partijų sistemos formavimuisi atrodo kita alternatyva: vieno turo paprastosios daugumos rinkimų sistema. Du pagrindiniai jos pranašumai yra šie: pastebima tendencija susidaryti plačiai koalicijai, kuri remia pirmaujantį kandidatą, be to, pastebima tendencija, kad ir opozicija vienijasi apie pagrindinį opozicijos kandidatą¹¹⁶. Kita vertus, vargu ar galima tikėtis, kad paprastosios daugumos sistemos sukuriamos institucinės paskatos atneš lauktus rezultatus, nes jų prielaida yra konsoliduota partinė sistema. Net jei rinkimai būtų rengiami pagal šią sistemą, nereikėtų atmesti galimybės, kad dėl asmeninių ambicijų kandidatų skaičius vis vien bus didelis, o tuomet labai didelė tikimybė, kad bus išrinktas ne centristinis, bet ekstremistinis kandidatas¹¹⁷. Apibendrinant, nėra visiškai aišku, kodėl pasirinkta būtent dviejų turų sistema, tačiau galimus jos pranašumus iš dalies atsveria neigiamas poveikis dvipartinės sistemos formavimuisi. Vėlgi, savaime tai nėra pavojinga tendencija, tačiau, turint galvoje institucinio modelio sąlygas, ši sistema netarnauja pusiau prezidentizmo stabilumui.

Pagaliau, trečiasis institucinių taisyklių aspektas — prezidento ir parlamento rinkimų sinchronizacija — Lietuvoje ir Lenkijoje taip pat nėra palankus stabiliam pusiau prezidentizmui, tik jau ne dėl fragmentuotos partijų sistemos pavojaus, bet dėl tendencijos kurti priešingas daugumas, t. y. „sugyvenimo“ situaciją. Ir šiuo atveju priešingos daugumos savaime nėra pavojingos pusiau prezidentizmo stabilumui — bet tik jei yra susiformavusios „sugyvenimo“ tradicijos, konstitucijoje nėra palikta į aklavietes galinčių vesti spragų, o prezidentas gali pasinaudoti teise nutraukti „sugyvenimo“ situaciją. Tačiau, kaip jau buvo aptarta, nei Lietuvos, nei Lenkijos pusiau prezidentinė sistema neatitinka šių sąlygų: tradicijos dar neįsišaknijusios, bent jau Lietuvos Konstitucijoje tebelieka neaiškumų, o pusiau prezidentizmas abiejose valstybėse yra „asimetriškas“ — prezidento teisė paleisti parlamentą griežtai ribojama (tuo tarpu Prancūzijos prezidentas F. Miteranas du kartus išvengė „sugyvenimo“, kai išrinktas paleido Nacionalinę asamblėją).

Labiausiai tikėtina, kad prezidentą ir parlamentą išrinkusios daugumos bus tos pačios, kai abiejų institucijų rinkimai rengiami vienas po kito. Geriausias variantas yra rinkti parlamentą tuoj po prezidento rinkimų — per vadinamąjį „medaus mėnesį“¹¹⁸. Toks variantas, kaip rodo empiriniai pavyzdžiai, prezidento partijai leidžia pasiekti didelį populiarumą. Sukurti prezidento daugumos vyriausybę taip pat padeda prieš pat prezidento rinkimus rengiami parlamento rinkimai. Tuo tarpu kartu rengiami ir prezidento, ir parlamento rinkimai (ypač pagal paprastosios daugumos sistemą) padidina galimybę, kad parlamente daugumą gaus opozicinė prezidentui partija. Pagaliau, mažiausiai prezidento daugumos susidarymas tikėtinas per parlamento rinkimus, kurie rengiami prezidento kadencijos viduryje (nors pusiau prezidentizmo atveju gali priversti prezidentą pakoreguoti politiką¹¹⁹). Lietuvos ir Lenkijos prezidentų rinkimai nėra sinchronizuoti su Seimo rinkimais, todėl pastaruosiuose didėja tikimybė, kad bus išrinkta opozicinė prezidento atžvilgiu parlamento dauguma. Iš tikrųjų, 1991, 1993 ir 1997 m. Lenkijos Seimo rinkimuose ir 1996 m. Lietuvos Seimo rinkimuose buvo išrinktos tokios daugumos. Vieninteliai Seimo rinkimai, vykę prieš pat Prezidento rinkimus — 1992 m. Lietuvos Seimo rinkimai — leido sudaryti Prezidento daugumos vyriausybę.

Taigi Lietuvos ir Lenkijos institucinės taisyklės nėra palankios stabiliam pusiau prezidentizmui, t. y. pusiau prezidentizmui, besiremiančiam dviejų pagrindinių partinių blokų konkurencija. M. S. Šugartas teigia, kad, ceteris paribus, trečiosioms partijoms atsirasti turėtų būti nepalanki lokalizuotų rinkimų (tai atitiktų vienmandates apylinkes) kombinacija su paprastosios daugumos (ar panašia) prezidento rinkimais, kurie rengiami greta parlamento rinkimų¹²⁰. Kaip minėta, tik pirmasis šio reikalavimo aspektas (mišri rinkimų sistema) iš dalies įgyvendintas Lietuvoje. Kitų sąlygų Lietuvos ir Lenkijos institucinės sistemos neišpildo. Akivaizdu, kad šių sistemų kūrėjai turėjo daugelį kitų tikslų, todėl, tvirtinant, kad jos yra nepalankios stabiliam pusiau prezidentizmui, reikia pakartoti ceteris paribus sąlygą.

6. Prezidentas, parlamento dauguma, vyriausybė: „Bermudų trikampis“

Ką tik aptartas pusiau prezidentinių modelių kontekstas leidžia geriau suvokti esminius pusiau prezidentizmo kaip sistemos keliamus pavojus demokratijos stabilumui. Dabar nuo konteksto vėl grįšiu prie pusiau prezidentizmo sisteminių ypatybių ir pamėginsiu apibendrinti jau aptartas ir dar neminėtas prezidento, parlamento daugumos ir vyriausybės — juos L. Valensa pavadino „Bermudų trikampiu“¹²¹ — tarpusavio santykių galimybes. Toks apibūdinimas, vėliau perimtas ir kai kurių tyrinėtojų, gana gerai nusako šio trikampio neapibrėžtumą. Visiškai nesutinku su mėginimais apibrėžti idealų pusiau prezidentizmo modelį kaip lygiakraštį trikampį, o kitus variantus laikyti „iškraipymais“¹²². Atvirkščiai, „idealaus“ pusiau prezidentizmo trikampio atveju, priklausomai nuo daugumų tarpusavio padėties, atstumai tarp prezidento viršūnės ir kitų dviejų kinta.

6.1. Prezidento ir parlamento santykiai: „likutinės galios“

Prezidento ir parlamento santykiai gali įgauti vieną iš aštuonių formų, priklausomai nuo parlamento daugumos ar fragmentacijos ir parlamento paramos prezidentui. Šios situacijos, pateikiamos 6.1 lentelėje, priklauso ne nuo konstitucijos nuostatų, o tik nuo abiejų institucijų partinių orientacijų.

6.1 lentelė. Prezidento ir parlamento santykiai¹²³.

Situacija	Geriausias variantas	Blogiausias variantas
Prezidentą remia daugumą turinti partija	Prezidento dominavimas užtikrintas tol, kol partija stabiliai jį remia.	Prezidentas negali pasitikėti stabilia parama ir yra priverstas ieškoti ad hoc paramos. Esminiu kintamuoju tampa partijų disciplina.
Prezidentą remia daugumą turinti koalicija	Prezidento dominavimas užtikrintas tol, kol koalicija stabiliai jį remia, tačiau padėtį blogina koalicijos nestabilumo galimybė.	Prezidentas negali pasitikėti stabilia parama ir yra priverstas ieškoti ad hoc paramos. Esminiu kintamuoju tampa partijų disciplina. Padėtį blogina koalicijos nestabilumo galimybė.
Prezidentui priešinasi koherentiška dauguma	Taikus „sugyvenimas“. Prezidentas pripažįsta daugumos teisę kontroliuoti vyriausybę ir prisiima pavaldinio vaidmenį. Parlamentas nesiekia uzurpuoti ar paneigti konstitucijos prezidentui suteiktų teisių.	Konfliktiškas „sugyvenimas“. Arba prezidentas, arba parlamentas meta iššūkį kitai institucijai dėl vyriausybės kontrolės ir/arba įstatymų leidybos.
Prezidentas „sugyvena“ su fragmentuotu parlamentu	Prezidento dominavimas. efektyvios opozicijos nėra, frakcijos sutinka toleruoti prezidento veiksmus, ypač jei jie konstituciškai pagrįsti.	Tarpinstitucinis konfliktas — nei prezidentas, nei parlamentas negali valdyti.

Iš lentelės matyti, kad beveik visi prezidento ir parlamento santykių variantai yra rizikingi, o tarp „geriausių“ iš tikrųjų geriausi tik pirmieji du — kai prezidentą stabiliai remia daugumą turinti partija arba koalicija (išlygos ir iš šių variantų bus aptartos žemiau). Likusiais atvejais pusiau prezidentizmas yra susijęs su tam tikrais pavojais, nuo kurių gali apsaugoti arba spragų neturinti konstitucija, sukurianti paskatas ieškoti kompromiso, arba politinių veikėjų valia. Turint galvoje tik besiformuojančias tradicijas ir konfliktišką politinę praktiką, pastarojo „saugiklio“ veiksmingumu derėtų abejoti.

Taigi konstitucijos nuostatos, reglamentuojančios prezidento, parlamento daugumos ir vyriausybės santykius, įgyja esminę reikšmę. Kad apsaugotų valstybę nuo konstitucinių konfliktų, šios nuostatos turi apimti visus įmanomus santykių variantus. Lietuvos atveju ex post jau galima teigti, kad Konstitucija turi neaiškumų: tai konstitucinė aklavietė, kai Prezidentas, negalėdamas paleisti Seimo, yra priverstas „sugyventi“ su jo neremiamu premjeru — tai, ką pavadinau pusiau prezidentizmo „asimetriškumu“,— ir neaiškiai paskirstytos „likutinės“ (t. y. neapibrėžtos Konstitucijoje) galios (žr. 2.1 skyrių). Būtent abiejų šių neaiškumų kombinacija daro „sugyvenimą“ pavojingą. Lenkijos Konstitucija irgi yra asimetriška, bet reikia pažymėti, kad „likutinės“ galios joje paskirstomos aiškiau negu Lietuvos ir žymiai aiškiau negu Lenkijos „Mažojoje“ konstitucijose — viskas, kas nepriskirta prezidento kompetencijai, atitenka vyriausybei. Demokratijos stabilumui toks sprendimas atrodo palankesnis negu jų delegavimas prezidentui, nes vienam asmeniui neleidžiama uzurpuoti „likutinių“ galių, kurios pagal apibrėžimą svarbios ypatingais atvejais. Kita vertus, „likutinėmis“ galiomis galima laikyti ir konstitucijoje numatytas (bet ne visada tiksliai apibrėžtas) prezidento galias, kurių naudojimas priklauso nuo nenumatytų aplinkybių. T. Frajus¹²⁴ tvirtina, kad tokių galių aiškumas priklausė nuo pagrindinių politinių veikėjų įtakos, kuriant konstituciją, bei tuometinės situacijos, t. y. jos galėjo būti tyčia paliktos neaiškios. Lietuvos atveju toks spėjimas preliminariai pasitvirtina.

Deja, prie Konstitucijos trūkumų galima priskirti ir prezidentų „viršpartiškumą“. Lietuvos Konstitucija Prezidentui nurodo iki rinkimų kampanijos sustabdyti „veiklą“ partijose, Lenkijos Konstitucija draudžia Prezidentui užimti kokį nors kitą postą ar vykdyti kitokias visuomenines funkcijas. Viena vertus, tokios nuostatos daro neigiamą įtaką partijų sistemai, menkindamos partijų vaidmenį, kita vertus, ir svarbiausia, apsunkina prezidentų pastangas mobilizuoti paramą savo iniciatyvoms bei silpnina prezidento ir parlamento ryšius. Kai prezidentas ir vyriausybė yra išrinkti vienos daugumos, prezidentas turi mažiau išteklių tapti vienvaldžiu lyderiu, o „sugyvenimo“ atveju prezidentas izoliuojamas net ir nuo parlamento opozicijos. Tiesa, prezidentai (išskyrus gal tik A. Kvašnevskį) ir patys nesistengė atrodyti „partiniai“.

Turiu pripažinti, kad šiame skyriuje pateikti argumentai ne tiek prieš pusiau prezidentizmą kaip sistemą, kiek prieš konstitucijų trūkumus. Vis dėlto galima manyti, kad jų pasitaiko kiekvieno institucinio modelio valstybėse, tačiau ir parlamentiniame, ir iš dalies prezidentiniame modelyje neaiškumai efektyviai sprendžiami pagal atitinkamai vieningos valdžios arba valdžių atskyrimo logiką. Tuo tarpu pusiau prezidentinis valdžių suliejimo modelis konstitucijų neaiškumus, manau, daro itin pavojingus, nes čia varžosi du rinkimuose gavę mandatą veikėjai — parlamentas (vyriausybė) ir prezidentas. Skirtingai nuo prezidentinio modelio, jie dar turi būti bent minimaliai suderinami.

6.2. Prezidentai prieš ministrus pirmininkus

Prezidentų ir ministrų pirmininkų suderinamumo problemų kyla ne vien pusiau prezidentiniuose modeliuose — prezidentai su premjerais konfliktavo ir parlamentinėse valstybėse, tokiose kaip Vengrija ar Slovakija¹²⁵. Vis dėlto dauguma Vidurio ir Rytų Europos pusiau prezidentinių valstybių (Bulgarija, Ukraina, Moldova, Lenkija) išsiskyrė prezidentų ir premjerų konfliktų gausa bei intensyvumu. Tai verčia manyti, kad pusiau prezidentizmo sukuriamos institucinės paskatos skatina tokius konfliktus.

Iš tikrųjų, prezidento ir ministro pirmininko konfliktai pusiau prezidentizme visiškai įmanomi esant ne tik skirtingų daugumų, bet ir tos pačios daugumos išrinktiems prezidentams ir ministrams pirmininkams (štai dėl ko net ir iš aukščiau minėtų „geriausių“ prezidento ir parlamento santykių variantų esu linkęs daryti išlygas). Jau pats dviejų legitimių (ar į legitimumą pretenduojančių) vadovų koegzistavimas, nesuderinamos asmeninės ambicijos, skirtingi požiūriai į tikslų siekimą ir pan. gali paskatinti prezidento ir premjero konfliktus.

Ir Lietuvos, ir Lenkijos pusiau prezidentizmo trumpa istorija jau leidžia pateikti tokių pavyzdžių. Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas, nors faktiškai išrinktas tos pačios daugumos kaip ir Seimas, ne tik perėjo į faktišką „sugyvenimo“ su parlamentu ir Ministru Pirmininku režimą, bet netrukus pradėjo ir „pasalūno“ taktiką¹²⁶. Prezidentas sugebėjo atstatydinti parlamento daugumos remiamą Vyriausybę, nors Konstitucija tokių teisių jam nesuteikia. Įdomu, kad situacija beveik pasikartojo ir su naujuoju Prezidentu V. Adamkumi. Iš pradžių remtas Seimo daugumos, palaipsniui Prezidentas tapo „sugyventiniu“, ėmė konfliktuoti pirmiau su Seimo pirmininku, o vėliau — su Ministru Pirmininku. Konfliktas baigėsi Seimo daugumos remiamos Vyriausybės atsistatydinimu. Lenkijos Prezidentas L. Valensa, faktiškai buvęs „sugyventiniu“ su visais jo valdymo metu dirbusiais parlamentais (išskyrus tam tikrus etapus), taip pat atstatydino buvusių bendražygių — Centro aljanso ir partnerių — Ministrų Tarybą, kuriai vadovavo J. Olševskis.

Vakarų Europos parlamentinių—prezidentinių demokratijų (prie pusiau prezidentinių valstybių priskiriant ir Airiją, Islandiją bei Portugaliją po 1982 m.) duomenys¹²⁷ rodo, kad vyriausybių veiklos pabaiga jose yra žymiai dažniau susijusi su konfliktu (50,0 proc. visų vyriausybių) negu „kabineto“ tipo demokratijose (19,1 proc.), nors rečiau negu parlamentinėse demokratijose (59,7 proc.). Didelė konfliktiškų vyriausybės atstatydinimų dalis aiškinama prezidento intervencijomis. Atskirai imant dvi pusiau prezidentines valstybes — Prancūziją (1958— 1988 m.) ir Suomiją (1947—1989 m.) — iš 61 vyriausybės pasitraukimo 10 sukėlė prezidento intervencija (palyginimui — po rinkimų vyriausybės atsistatydino 20 kartų, dėl parlamento pasitikėjimo stokos — 4 (!), dėl vyriausybės vidaus konfliktų — 17, atsistatydinus premjerui — 10 kartų)¹²⁸. Taigi prezidento vaidmuo atstatydinant vyriausybę, nepaisant konstitucinių apribojimų, yra žymus.

Be minėtų didžiausių Lietuvos ir Lenkijos krizių, nesutarimai tarp prezidento ir prezidentinės daugumos (kartais buvusios) remiamo premjero nuolat kildavo dėl kai kurių ministrų paskyrimo ar atleidimo (Lenkijoje pirmiausia dėl keturių „prezidento“ ministrų, ypač dažnai — dėl gynybos ministro, Lietuvoje — dėl švietimo ministro), taip pat — ministerijų (Lietuvoje — Europos reikalų ministerijos ir kt.) pertvarkos. Būtina pastebėti, kad ir šie konfliktai, kaip ir vyriausybių atstatydinimas, buvo „parakonstituciniai“, t. y. kildavo ir būdavo sprendžiami politinėje arenoje, nepaisant gana tikslaus konstitucinio reglamentavimo. Galima teigti, kad šios konstitucinės normos tapdavo politinių varžybų objektu kaip tik dėl bendresnės pusiau prezidentizmo logikos, atskiriančios tikslius prezidento ir vyriausybės bei jos vadovo įgaliojimus, bet neatskiriančios šių institucijų atsakomybės dėl vykdomosios valdžios.

Dar daugiau, abiejose valstybėse tam tikrais periodais buvo pastebimas prezidento administracijos bei jos galių augimas, t. y. prezidento ir vyriausybės konfliktas išplito į prezidento administraciją. Administracijoje buvo kuriamos formalios ar neformalios struktūros, dubliuojančios kai kurias vyriausybės ar kitų valstybės institucijų funkcijas. Jomis buvo specialiai siekiama sudaryti atsvarą vyriausybei (Lietuvos atveju, pvz., Vyriausybės ir prezidentūros konfliktą įplieskė V. Adamkaus domėjimasis elektros energijos eksportu į Baltarusiją, Lenkijoje itin aštri tarpinstitucinė kova vyko tarp L. Valensos Nacionalinio saugumo biuro ir Gynybos ministerijos).

Be to, prezidentų ir ministrų pirmininkų ar parlamentų konfliktas gali išplisti į vyriausybės agentūras¹²⁹ bei parlamento komitetus¹³⁰. Dar daugiau, tikėtinas jo išplitimas ir už „Bermudų trikampio“ ribų. Du pagrindiniai veikėjai, kurie gali būti įtraukti į konfliktą, yra konstitucinis teismas ir ginkluotosios pajėgos. Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas patvirtina pirmąją šio teiginio dalį¹³¹, o Lenkijos Prezidento ir vyriausybių konfliktai dėl gynybos kompetencijų — antrąją¹³².

Paradoksaliai pusiau prezidentinis institucinis modelis, bendriausiu lygiu neatskirdamas atsakomybės dėl vykdomosios valdžios, sukuria paskatų perkelti atsakomybę dėl politikos nesėkmių prezidentui ar vyriausybės vadovui ir paversti politiką „atpirkimo ožių“ paieškomis. Kai kuriais atvejais tai gali būti naudinga politikos efektyvumo požiūriu — pirmaisiais valdymo metais L. Valensa, perkeldamas atsakomybę už ekonomines reformas vyriausybei ir ją keisdamas, sugebėjo pasiekti tam tikro reformų tęstinumo. Tačiau labai tikėtina, kad tokie konfliktai mažins politikos efektyvumą ir vyriausybės atsakomybę — nekalbant jau apie tai, kad prezidento ir vyriausybės konfliktas gali apimti ir parlamentą, ypač fragmentuotą. Tomo Beilio (Thomas A. Baylis) tvirtinimu, „prezidento ir ministro pirmininko kovos [gali] tęstis, kol parlamentai tebėra susiskaldę, bet galingi, o partijos — silpnos ir nedisciplinuotos“¹³³. Dėl partijų disciplinos įtakos galima abejoti (disciplinuotos partijos ir jas produkuojanti proporcinė sistema gali daryti neigiamą įtaką dviejų blokų formavimuisi), tačiau galima sutikti, kad padėti tokioje situacijoje gali stiprios — ir stabilios — prezidento partijos susikūrimas. T. Beilis apibendrino prezidentų ir premjerų konfliktus:

Taigi pusiau prezidentinis institucinis modelis — ypač jei jį įvedančios konstitucijos nestokoja spragų — sukuria paskatų konfliktams. Net jei konstitucijoje numatyti tokių konfliktų prevencijos ar sprendimo mechanizmai, pusiau prezidentinės konstitucijos neišvengia fundamentalaus neaiškumo, susijusio su dviguba vykdomosios valdžios atsakomybe ir galių suliejimu. Todėl galima daryti išvadą, jog pati institucinio modelio logika diktuoja konfliktų galimybę — jie įmanomi net esant vienai daugumai atstovaujančioms institucijoms. Dar daugiau, kadangi ir prezidentas, ir parlamento daugumos vyriausybė turi (ar pretenduoja į) demokratinį legitimumą, šie konfliktai yra linkę virsti konstitucinio lygio konfliktais — t. y. konfliktais, nuo kurių potencialiai priklauso valstybės ir demokratijos stabilumas. Jaunoms demokratinėms valstybėms šie konfliktai yra ypač pavojingi, nes demokratinis jų sprendimas priklauso nuo nusistovėjusių tradicijų ir neformalaus, politinio įgaliojimų pasidalijimo — „materialiosios konstitucijos“. Kaip jau buvo parodyta, šiose valstybėse tradicijos dar nesusiformavusios, o padėtį dar blogina konstitucijų neaiškumai bei nukrypimai nuo išbandytų ir stabilių pusiau prezidentizmo modelių.

Išvados

Remiantis prezidentizmo, pusiau prezidentizmo bei institucinių modelių tipologizacijos teoriniais modeliais, institucinių modelių įtakos demokratijos stabilumui tyrimais, taip pat Lietuvos bei Lenkijos institucinių modelių ir politinės praktikos lyginimu, galima teigti, jog šiose dviejose valstybėse pusiau prezidentizmas dėl savo sisteminių bruožų gali kelti pavojų demokratijos stabilumui. Ši išvada remiasi dviem prielaidomis: demokratijos stabilumas yra svarbesnis už valdymo efektyvumą, ir keliamų pavojų neatsveria teikiami pranašumai.

Stabilių Vakarų pusiau prezidentinių demokratijų, pirmiausia Prancūzijos, patirtis, leidžia teigti, jog pagrindinės „išorinės“ stabilaus pusiau prezidentizmo sąlygos yra susiformavusios tradicijos, palankios rinkimų formulės pasirinkimas ir dviejų stabilių blokų partijų sistema. Pagrindinė „vidinė“ stabilaus pusiau prezidentizmo sąlyga yra institucinio modelio sukuriamos paskatos ieškoti kompromisinių išeičių iš konfliktų, kurie neišvengiamai yra sisteminis pusiau prezidentizmo bruožas. Nors daugelis autorių, remdamiesi Prancūzijos stabilumu, nurodo, kad pusiau prezidentinis modelis gali ištaisyti prezidentizmo ar parlamentizmo trūkumus, tokio požiūrio negalima generalizuoti, neatsižvelgiant į „išorines“ valstybėje susiformavusias sąlygas.

Lietuva ir Lenkija yra demokratinės valstybės ir atitinka faktiškai visų pusiau prezidentizmo apibrėžimų formaliuosius kriterijus (nors, kaip rodo kiekybinio lyginimo mėginimai, jos skiriasi nuo „idealiojo“ Prancūzijos pusiau prezidentizmo). Tačiau demokratijos stabilumui pavojinga tai, kad ir Lietuvoje, ir Lenkijoje nėra pakankamų „išorinių“ ir „vidinių“ stabilaus pusiau prezidentizmo sąlygų. Šių valstybių pusiau prezidentizmo tradicijų, prezidento institucijos ypatybių, partijų sistemos ir prezidento santykių su parlamentu bei vyriausybe tyrimas atskleidė keletą pagrindinių pusiau prezidentizmo ir jo konteksto keliamų pavojų.

Pirma, pusiau prezidentinėse konstitucijose tebelieka neaiškumų. Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmas yra „asimetriškas“ prezidento nenaudai, t. y. jam neleidžiama paleisti parlamento, kad būtų išvengta potencialiai pavojingos sugyvenimo situacijos. Todėl kilus prezidento nesutarimams su parlamento remiama vyriausybe, nėra jokių konstitucinių mechanizmų išspręsti šį konfliktą. Kaip rodo ir Lietuvos, ir Lenkijos patirtis, prezidentai tokiu atveju imasi „užkonstitucinės“ politinės veiklos. Dar daugiau, konfliktai dėl konstitucijos traktavimo turi ypatybę apimti ne vien prezidentą, vyriausybę ir parlamentą, bet ir kitas institucijas, pirmiausia konstitucinius teismus ir ginkluotąsias pajėgas. Apibendrinant, abiejų šalių konstitucijos sustiprina paskatas ne kompromisiniam, bet konfrontaciniam konfliktų sprendimui, o konfliktai dėl prezidento ir vyriausybės įgaliojimų pusiau prezidentizmo atveju yra konstitucinio lygio konfliktai.

Antra, Lietuvoje ir Lenkijoje kol kas nesusiformavo stabilios pusiau prezidentizmo tradicijos, galinčios tam tikra dalimi papildyti ar išaiškinti konstitucijų neaiškumus. Konstitucijų kūrimo metu vyravę požiūriai į prezidento instituciją buvo pakoreguoti pirmųjų prezidentų politinės praktikos, kurią, savo ruožtu, radikaliai pakeitė kitokia antrųjų prezidentų politinė praktika. Todėl galima kalbėti apie santykinai didelę prezidentų asmeninių savybių įtaką, kuri, tačiau, nesugebėjo virsti ilgalaikėmis tradicijomis. Todėl Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentizmo stabilumas didele dalimi priklauso nuo prezidentų ambicijų ir to, kaip jie sugeba pasinaudoti ne tradicijomis, bet precedentais.

Trečia, padėtį blogina tai, jog prezidentu gali tapti „pašalinis“ kandidatas, turintis tik laikiną partijų paramą. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų rinkimai parodė nepriklausomų kandidatų gausą. Be to, laimėjusiųjų kandidatų elektoratas dažniausiai buvo nevienalytis ir nestabilus, tačiau kai kuriems prezidentams (L. Valensai, iš dalies V. Adamkui) ir tai suteikdavo hipertrofuotą „misijos“ jausmą. Abiejų valstybių pusiau prezidentizmas pasižymėjo ir kitomis ypatybėmis, kurios prezidentizmo atveju laikomos pavojingomis demokratijos stabilumui. Prezidentų politika dažnai buvo „neskaidri“ (dėl asmeninių ambicijų ar būtinybės prisitaikyti prie priešingos daugumos vyriausybės), nuolat kildavo konfliktų (ir konstitucinių!) dėl dvigubo demokratinio legitimumo, prezidento institucija tapo pagrindiniu „prizu“, kur „laimėjęs laimi viską“ ir gali naudotis fiksuotos kadencijos pranašumais, ypač konfliktuodamas su vyriausybe.

Ketvirta, prezidento ir parlamento rinkimų taisyklės bei rinkimų sinchronizacija yra nepalankūs pusiau prezidentizmo stabilumui, kuriam reikalinga dviejų stabilių blokų partijų sistema, sugebanti „gaminti“ parlamento daugumas. Prezidentai renkami pagal dviejų turų absoliučiosios daugumos sistemą, kuri skatina kandidatų skaičiaus didėjimą pirmajame ture (t. y. partijų fragmentaciją). Lenkijos Seimas ir pusė Lietuvos Seimo renkama pagal proporcinę sistemą, neskatinančią dvipartinės sistemos, tačiau ir mažoritarinės rinkimų sistemos didžiosioms partijoms teikiamais pranašumais nekonsoliduota partijų sistema negali pasinaudoti. Kita vertus, beveik visuose parlamentuose (išskyrus 1991 m. rinktą Lenkijos Seimą) susiformavo stabilios daugumos — tai galima sieti su vykstančiu partijų sistemos konsolidavimusi, nepaisant pusiau prezidentizmo įtakos. Tačiau nesinchronizuoti prezidento ir parlamento rinkimai didina galimybes, jog parlamento dauguma bus opozicinė prezidentui. Net jei prezidentą ir parlamentą išrinkusios daugumos vienodos, Lietuvos ir Lenkijos prezidentai negali tapti parlamento daugumos vadovais, kadangi konstitucijos draudžia jiems likti partijų lyderiais, sukurdamos ne tiek „viršpartinio“, kiek „bepartinio“ prezidento instituciją. Akivaizdu, kad tuomet didėja prezidento komandos įtaka — kurią kai kurie prezidentai panaudoja atsverti vyriausybės veiklą.

Tuo pat metu Lietuvos ir Lenkijos pusiau prezidentinės sistemos yra skirtingos. Lenkijos Konstitucija griežčiau reglamentuoja ministrų pavaldumą ir, svarbiausia, Prezidento ir Ministrų Tarybos galių atribojimą, suteikdama visas „likutines“ galias vyriausybei. Sumažintos prezidento institucijos galios Prezidentui gali sukurti paskatų spręsti kylančius nesutarimus ne konfrontuojant ar stengiantis „apeiti“ Ministrų Tarybą ar Seimą, bet ieškant kompromiso. Tačiau demokratijos stabilumui Lenkijoje ne toks palankus kaip Lietuvoje yra institucinio modelio kontekstas: konstituciškai reglamentuota proporcinė Seimo rinkimų sistema ir keliamatė partijų sistema. Lietuvoje labiau tikėtinas partijų sistemos pasidalijimas į du stabilius įcentrinius blokus.

Šis darbas nepretenduoja į visų pusiau prezidentizmo galimybių aiškinimą. Gali būti, kad pusiau prezidentizmas iš tikrųjų leidžia pasiekti didesnį valdymo efektyvumą ar suteikia galimybę mokytis demokratijos. Tačiau pusiau prezidentizmas kaip sistema pasižymi konfliktų (galinčių greitai virsti konstituciniais) galimybe, ir tik aiškus konstitucinis galių reglamentavimas bei nusistovėjusios tradicijos gali padėti sumažinti tokių konfliktų pavojų demokratijos stabilumui. Deja, Lietuvos ir, mažesne dalimi, Lenkijos pusiau prezidentinės konstitucijos palieka neaiškumų, o tradicijų stoka politines sistemas verčia labiau priklausomomis nuo prezidentų asmeninių savybių. Reikia pripažinti, kad tokia padėtis gali būti laikina, tačiau vidutiniuoju laikotarpiu pusiau prezidentizmo pavojai demokratijos stabilumui atrodo gana realūs.

Pastabos ir nuorodos

¹ Popper K. R. Atviroji visuomenė ir jos priešai.— Vilnius: Pradai, 1998.— P. 135.

² Žr., pvz.: Stepan A., Skach C. Presidentialism and parliamentarism in comparative perspective // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 119—136; Mainwaring S. Presidentialism, multipartism and democracy: The difficult combination // Comparative political studies.— Thousand Oaks, 1993.— Vol. 26.— No. 2.— P. 198—228; Power T. J., Gasiorowski M. J. Institutional design and democratic consolidation in the third world // Comparative political studies.— Thousand Oaks, 1997.— Vol. 30.— No. 2.— P. 123—155.

³ Geriausi, nors diskutuotini, pavyzdžiai, ko gero, yra Chuano Linzo (Juan J. Linz) ir Fredo Rigso (Fred Riggs) darbai. Žr., pvz.: Linz J. J. The perils of presidentialism // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 1. — P. 51—69; Linz J. J. The virtues of parliamentarism // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 84—91; Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 3—87; Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford: Blackwell, 1994.— P. 72—152.

⁴ Linz J. J., Valenzuela A. Preface // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. xii.

⁵ Duverger M. A new political system model: Semi- presidential government // European journal of political research.— Amsterdam, 1980.— Vol. 8.— P. 177.

⁶ Plačiau apie politinės kultūros ir struktūrinių veiksnių poveikį institucinių modelių bei demokratijos stabilumo ryšio tyrimui žr.: Lipset S. M. The centrality of political culture // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 80—83; Horowitz D. L. Comparing democratic systems // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 73—79.

⁷ Lyginimas įmanomas ir su „idealiuoju“ pusiau prezidentizmo modeliu — Prancūzija, tačiau tuomet labai sunku kontroliuoti politinės kultūros ir kai kuriuos kitus kintamuosius, lyginti susiklosčiusias tradicijas ir pan. Vis dėlto Prancūzijos pusiau prezidentizmui šiame darbe bus skirta dėmesio būtent kaip „idealiajam“ modeliui. Kito įmanomo varianto — visų Vidurio ir Rytų Europos pusiau prezidentinių valstybių lyginimo atsisakiau dėl pernelyg plačios tokio tyrimo apimties.

⁸ „Freedom house“ ir Lietuvą, ir Lenkiją priskiria laisvų valstybių kategorijai. Abiejose valstybėse politinės teisės pastaraisiais metais įvertintos 1 (tai aukščiausias įvertinimas skalėje nuo 1 iki 7), pilietinės laisvės — 2 (analogiškoje skalėje). Šaltinis: Freedom house // http://www.freedomhouse.org/rankings.pdf.

⁹ Juos pateikiu, kiek modifikavęs Ch. Linzo tekstą. Žr.: Linz J. Introduction: some thoughts on presidentialism in postcommunist Europe // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 6.

¹⁰ Žr.: Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.— P. 5.

¹¹ Duverger M. A new political system model: Semi- presidential government // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— New York: Oxford University Press, 1992.— P. 142—149.

¹² Žr., pvz.: Maleckaitė A. Constitutional framework of state and consolidation of democracy: Semi-presidential regimes. The case of Eastern Europe: Thesis for Master of Arts degree in political science / Central European University.— Budapest, 1994.— 57 p.

¹³ Žr.: Power T. J., Gasiorowski M. J. Op. cit.— P. 123—155.

¹⁴ Žr.: Easter G. M. Preference for presidentialism: Postcommunist regime change in Russia and the NIS // World politics.— Baltimore, 1997.— Vol. 49.— P. 184—211.

¹⁵ Žr., pvz.: Shugart M. S., Carey J. M. Presidents and assemblies: Constitutional design and electoral dynamics.— New York: Cambridge University Press, 1992.— xi, 316 p.

¹⁶ Žr.: Fabbrini S. Presidents, parliaments and good government // Journal of democracy.— Washington, 1995.— Vol. 6.— No. 3.— P. 128—138.

¹⁷ Peters B. G. The separation of powers in parliamentary systems // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 67. Kontinuumo nuostatos kritiką žr.: Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 23; Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.— P. 137 (1 išnaša).

¹⁸ Žr.: Duverger M. A new political system model: Semi- presidential government // European journal of political research.— Amsterdam, 1980.— Vol. 8.— P. 165—187.

¹⁹ Apie pusiau prezidentizmo kaip atskiro institucinio modelio koncepcijos raidą plačiau žr.: Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Duverger’s concept: Semi-presidential government revisited // European journal of political research.— Dordrecht, 1998.— Vol. 34.— P. 201—224, ypač P. 201—209. Griežtą pusiau prezidentizmo kaip „nereikalingo sąmyšio“ tradicinėje dichotomijoje kritiką pateikia Elija Ben-Sionas Kaminskis (Elijah Ben-Zion Kaminsky), priskirdamas Prancūziją parlamentiniam modeliui. Žr.: Ben-Zion Kaminsky E. On the comparison of presidential and parliamentary governments // http://www.cspresidency.org/kaminsky.htm.

²⁰ Lijphart A. Nomination: Trichotomy or dichotomy // European journal of political research.— Dordrecht, 1997.— Vol. 31.— No. 1/2.— P. 125—128.

²¹ Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Op. cit.— P. 211—212.

²² Nino C. S. Hyperpresidentialism and constitutional reform in Argentina // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 170.

²³ Duverger M. A new political system model: Semi- presidential government // European journal of political research.— Amsterdam, 1980.— Vol. 8.— P. 166.

²⁴ Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 23— 24.

²⁵ Sartori G. Op. cit.— P. 132—133.

²⁶ Pasquino G. Nomination: Semi-presidentialism: A political model at work // European journal of political research.— Dordrecht, 1997.— Vol. 31.— P. 130.

²⁷ Elgie R. The classification of democratic regime types: Conceptual ambiguity and contestable assumptions // European journal of political research.— Dordrecht, 1998.— Vol. 33.— P. 219—238.

²⁸ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios.— 1998.— Sausio 14.— P. 57—63.

²⁹ Išsamų Lenkijos 1997 m. Konstitucijos ir 1992 m. „Mažosios Konstitucijos“ bei jų priėmimo sąlygų palyginimą žr.: Garlicki L. L. The presidency in the new Polish constitution // East European constitutional review.— New York, 1997.— Vol. 6.— No. 2/3.— P. 81—89.

³⁰ Čia ir toliau žr., pvz.: Lietuvos Respublikos Konstitucija.— V.: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993.— 118 p.

³¹ Čia ir toliau rėmiausi anglišku Lenkijos Konstitucijos vertimu: http://www.centraleurope.com/ceo/country/poland/constit/plcons.html.

³² Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios.— 1998.— Nr. 5.— P. 57—63.

³³ Dėl vietos stokos čia nebus pateikti įverčių kriterijai. Juos galima rasti: Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 150.

³⁴ Plačiau žr.: Shugart M. S., Carey J. M. Op. cit.— P. 158—165.

³⁵ Žr.: Shugart M. S. Executive—legislative relations in Post-Communist Europe // Transition.— Prague, 1996.— December 13.— P. 6—11.

³⁶ Frye T. A. Politics of institutional choice: Post- Communist presidencies // Comparative political studies.— Thousand Oaks, 1997.— Vol. 30.— No. 5.— P. 523—552.

³⁷ Plačiau apie „aukštupio“ ir „žemupio“ problematiką žr.: Elster J. Afterword: the making of post-communist presidencies // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 225—226.

³⁸ Žr., pvz., Bunce V. Presidents and the transition in Eastern Europe // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 161.

³⁹ Toliau beveik atsiribosiu nuo visuomenės nuomonės bei kitų išorinių veiksnių ir aptarsiu daugiausia pačios politinės sistemos raidą.

⁴⁰ Tanchev E. Parliamentarism rationalised // East European constitutional review.— Chicago, 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 33.

⁴¹ Vienų teigimu, tai padarė „komunistai“, norėdami palikti prezidentui laisvas rankas, kitų teigimu, „antikomunistai“ siekė sukurti sistemą, kurioje prezidentas negalėtų manevruoti. Žr.: Elster J. Op. cit.— P. 230.

⁴² Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucija: (projektas) // Tiesa.— 1991.— Bal. 23.— P. 2—3.

⁴³ L. Talat-Kelpša tvirtina, kad proporcinės rinkimų sistemos palaikymas ir implikuoja parlamentinės demokratijos palaikymą (Žr.: Talat-Kelpša L. Op. cit.— P. 7.). Tačiau A. Lijpartas daro priešingą išvadą: jei jau „senosios partijos“ pasisako už proporcinę sistemą kaip priemonę neprarasti visos turėtos įtakos, jos turėtų remti ir prezidentizmą, kaip modelį, leidžiantį atskirai rinkti legislatyvinę ir vykdomąją valdžią, taigi išlaikyti interesų balansą (Žr.: Lijphart A. Democratization and constitutional choices in Czecho-Slovakia, Hungary and Poland, 1989—91 // Journal of theoretical politics.— London, 1992.— Vol. 4.— No. 2.— P. 207—223.

⁴⁴ Geddes B. Initiation of new democratic institutions in Eastern Europe and Latin America // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 21.

⁴⁵ Tai patvirtintų A. Lijparto modifikuotą Steino Rokano (Stein Rokkan) hipotezę (žr.: Lijphart A. Democratization and constitutional choices in Czecho-Slovakia, Hungary and Poland, 1989—91 // Journal of theoretical politics.— London, 1992.— Vol. 4.— No. 2.— P. 207—223.).

⁴⁶ Wiatr J. J. Executive—legislative relations in crisis: Poland’s experience, 1989—1993 // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 105.

⁴⁷ Šaltinis: Lithuania // http://www.uib.no/People/sspkt/Elections/Elections_Lithuania.html.

⁴⁸ Šaltinis: Jasiewicz K. Poland: Wałęsa’s legacy to the presidency // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 134.

⁴⁹ Plačiau žr.: Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 106—107.

⁵⁰ Šaltinis: Balsavimo rezultatai: 2-ojo rinkimų turo oficialūs balsavimo rezultatai // http://www.lrs.lt/n/rinkimai/pr97/rez/rezl_6_2.htm.

⁵¹ Plačiau žr.: Kūris E. Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dicta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą // Politologija.— 1998.— Nr. 1.— P. 71—74.

⁵² Plačiau žr.: Lukošaitis A. Prezidentas Lietuvos politinėje sistemoje: vietos ir galių paieškos // Politologija.— 1998.— Nr. 2.— P. 40—41.

⁵³ Jasiewicz K. Op. cit.— P. 130—167.

⁵⁴ Jasiewicz K. Op. cit.— P. 152.

⁵⁵ Duverger M. A new political system model: Semi- presidential government // European journal of political research.— Amsterdam, 1980.— Vol. 8.— P. 171.

⁵⁶ Sartori G. Op. cit.— P. 122—123.

⁵⁷ Žr.: Elgie R., Machin H. France: The limits to prime ministerial government in a semi-presidential system // West European prime ministers / Ed. G. W. Jones.— London: Frank Cass & Co, 1991.— P. 64.

⁵⁸ Elgie R. Political leadership in liberal democracies.— Houndsmills: Macmillan Press, 1995.— P. 62—63.

⁵⁹ Elgie R. Political leadership in liberal democracies.— Houndsmills: Macmillan Press, 1995.— P. 63—64.

⁶⁰ Duverger M. A new political system model: Semi- presidential government // European journal of political research.— Amsterdam, 1980.— Vol. 8.— P. 181.

⁶¹ Žr.: Riggs F. Op. cit.

⁶² Žr., pvz.: Suleiman E. N. Presidentialism and political stability in France // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 157—158.

⁶³ Politinės praktikos ir politinių lyderių veiklos tyrimas leidžia nustatyti dvipusį ryšį: ne tik kaip instituciniai modeliai (kartu su tautos poreikiais bei asmeninėmis ambicijomis) veikia politinių lyderių veiklą, bet ir kaip ši veikla įtakoja institucinius modelius, t. y. kaip inicijuojami institucinių modelių pokyčiai, turint galvoje, kad institucinis modelis pagal apibrėžimą implikuoja stabilumą. Plačiau žr.: Elgie R. Political leadership in liberal democracies.— Houndsmills: Macmillan Press, 1995.— P. 191—210.

⁶⁴ Žr., pvz., Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.— P. 10.

⁶⁵ Kūris E. Op. cit.— P. 70. Tiesa, autorius nurodo, kad Prezidentas turi turėti nebūtinai savo, bet pusiau prezidentinės valdymo formos šalininkų. Kiek jų yra Seime, neaišku, tačiau bet kuriuo atveju, Prezidentas sugebėjo pasiekti savo tikslą, net jei jų yra nepakankamai.

⁶⁶ Jasiewicz K. Op. cit.— P. 164—165.

⁶⁷ Plg.: Duverger M. A new political system model: Semi- presidential government // European journal of political research.— Amsterdam, 1980.— Vol. 8.— P. 186.

⁶⁸ Sartori G. Op. cit.— P. 130—131.

⁶⁹ Žr.: Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 3—87.

⁷⁰ Žr.: Riggs F. Presidentialism versus parliamentarism: Implications for representativeness and legitimacy // International political science review.— Thousand Oaks, 1997.— Vol. 18.— No. 3.— P. 253—278.

⁷¹ Žr.: Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 21—22.

⁷² Jasiewicz K. Op. cit.— P. 161—162.

⁷³ Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 27—28.

⁷⁴ Lijphart A. Presidentialism and majoritarian democracy // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 102.

⁷⁵ Plačiau žr.: Jasiewicz K. Op. cit.— P. 151.

⁷⁶ L. Valensą 1991 m. sausį rėmė 50 proc. gyventojų (Šaltinis: Jasiewicz K. Op. cit.— P. 157.), V. Adamkaus populiarumas 1999 m. balandį buvo 83 proc. (Šaltinis: „Vilmorus“ visuomenės nuomonės tyrimas: kam palankūs šalies žmonės? // Lietuvos rytas.— 1999.— Bal. 17.— P. 3.).

⁷⁷ Reikia pripažinti, kad šiais argumentais nesiekiama įrodyti, jog demokratijos stabilumui pasitarnautų prezidento teisė atstatydinti ministrą pirmininką ar ministrus. Instituciniai modeliai, kur tokia teisė suteikiama,— prezidentiniai— parlamentiniai režimai — neišvengia dar didesnių problemų ir todėl laikomi nepalankesniais valstybės stabilumui. Žr., pvz.: Shugart M. S. Of presidents and parliaments // East European constitutional review.— Chicago, 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 30—32; taip pat plg. 3.1 ir 3.2 lenteles Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 40—41.

⁷⁸ Reikia pripažinti, jog šis institucinis modelis „suteikia valdžios (authority) ir lankstumo kombinaciją, galinčią sukurti reikalingas sąlygas stabilesniam liberaliam režimui“ (Blondel J. Dual leadership in contemporary world // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— New York: Oxford University Press, 1992.— P. 172.). Be to, pusiau prezidentizmas ir visuotiniai prezidento rinkimai gali būti žymiai geresnis būdas pripratinti rinkėjus prie demokratijos negu užkulisinės partijų kovos dėl postų. O charizmatinis prezidentas gali nugalėti pokomunistinėms visuomenėms būdingą apolitiškumą ir išlaikyti visuomenės pasitikėjimą renkamomis institucijomis. Be to, prezidentas gali įveikti pasidalijimus (nors vis mažiau aktualius) tarp komunistų ir antikomunistų — ir sutelkti tautą ateities uždaviniams. Pagaliau, prezidentas gali neleisti įsivyrauti pernelyg stipriai vyriausybei (Holmes S. The Postcommunist presidency // East European constitutional review.— Chicago, 1993, 1994.— Vol. 2.— No. 4, Vol. 3.— No. 1.— P. 39.).

⁷⁹ Žr., pvz.: Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 43—53.

⁸⁰ Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 54.

⁸¹ Žr.: Mainwaring S. Op. cit. Iš dalies priešingą interpretaciją pateikia Donaldas Horovicas (Donald Horowitz). Žr.: Horowitz D. Op. cit.

⁸² Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford: Blackwell, 1994.— P. 72—152, ypač P. 88—96.

⁸³ Taras R. Consolidating democracy in Poland.— Boulder: Westview press, 1995.— P. 172.

⁸⁴ Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 86.— 93 išnaša.

⁸⁵ Shugart M. S. Of presidents and parliaments // East European constitutional review.— Chicago, 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 32.

⁸⁶ Geddes B. Op. cit.— P. 29.

⁸⁷ Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.— P. 8.

⁸⁸ Geddes B. Op. cit.— P. 29.

⁸⁹ Frye T. Op. cit.— P. 531.

⁹⁰ Bunce V. Op. cit.— P. 172—173.

⁹¹ Novagrockienė J. Lietuvos partinės sistemos raida // Seimo rinkimai ’96: Trečiasis „atmetimas“ / Sud. A. Krupavičius.— V.: Tvermė, 1998.— P. 299.

⁹² Šiuo požiūriu įdomus Stanislavo Gebetnerio (Stanisław Gebethner) palyginimas: kiekvienas 1990 m. prezidento rinkimų dalyvis absoliučiais skaičiais gavo daugiau balsų negu jį rėmusi partija (partijos) 1991 m. Seimo rinkimuose. Gebethner S. Proportional representation versus majoritarian systems: Free elections and political parties in Poland, 1989—1991 // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 67 (4.4. lentelė).

⁹³ Taras R. Op. cit.— P. 162.

⁹⁴ Jasiewicz K. Op. cit.— P. 134.

⁹⁵ Šaltinis: Gebethner S. Party system and party politcs in Poland one year before the 1997 parliamentary election: Pranešimas antrajam IPSA simpoziumui „The challenge of regime transformation: New politics in Central and Eastern Europe“.— Vilnius, 1996.— P. 12 (1 lentelė).

⁹⁶ Šaltinis: Constitution watch: Poland // http://www.law.nyu.edu/eecr/vol7num1/constitutionwatch/poland.html.

⁹⁷ Į vyriausybės koaliciją taip pat įėjo 13 vietų gavusi Centro sąjunga.

⁹⁸ Šaltinis: Priedas A // Seimo rinkimai ’96: Trečiasis „atmetimas“ / Sud. A. Krupavičius.— V.: Tvermė, 1998.— P. 325, 331.

⁹⁹ Lygiasvorių partijų skaičius — indeksas, reiškiantis „hipotetinių vienodo dydžio partijų, kurios darytų tokį patį frakcionalizuojantį poveikį, kokį daro esamos skirtingų dydžių partijos, skaičių“ (Taagepera R., Shugart M. S. Seats and votes: The effects and determinants of electoral systems.— New Haven & London: Yale University Press, 1989.— P. 79.).

Čia N — lygiasvorių (parlamentinių) partijų skaičius, p_i — i-osios partijos parlamente turimų vietų dalis.

¹⁰⁰ Duomenų šaltinis: Gebethner S. Proportional representation versus majoritarian systems: Free elections and political parties in Poland, 1989—1991 // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 71 (4.6 lentelė).

¹⁰¹ Duomenų šaltinis: Gebethner S. Party system and party politcs in Poland one year before the 1997 parliamentary election: Pranešimas antrajam IPSA simpoziumui „The challenge of regime transformation: New politics in Central and Eastern Europe.— Vilnius, 1996.— P. 12 (1 lentelė).

¹⁰² Duomenų šaltinis: Constitution watch: Poland // East European constitutional review.— New York, 1997.— Vol. 6.— No. 4.— P. 31.

¹⁰³ Abiem atvejais kaip atskirų partijų atstovai buvo skaičiuojami ir vienmandatėse rinkimų apygardose išrinkti deputatai. Kaip atskiros partijos buvo skaičiuojamos ir koaliciją sudariusios partijos. Todėl laikyta, kad parlamente buvo atstovaujama didesniam partijų skaičiui negu jų pateko į parlamentą pagal daugiamandatės apygardos rinkimų rezultatus. Nepriklausomi kandidatai laikyti vienos partijos atstovais. Duomenų šaltinis: Lukošaitis A. Moderniosios partinės sistemos formavimosi etapai Lietuvoje // Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema: [Straipsnių ir dokumentų rinkinys] / Sud. A. Jankauskas, E. Kūris, J. Novagrockienė.— K.: Naujasis lankas, 1997.— P. 117 (7 lentelė).

¹⁰⁴ Novagrockienė J. Op. cit.— P. 317.

¹⁰⁵ Fragmentacijos indeksas skaičiuojamas pagal formulę , kur F — lygiasvorių parlamentinių partijų skaičius, p_i — i-osios partijos parlamente turimų vietų dalis. Žr.: Taagepera R., Shugart M. S. Op. cit.— P. 80. Duomenų šaltiniai: žr. 96—99 išnašas.

¹⁰⁶ Novagrockienė J. Op. cit.— P. 315.

¹⁰⁷ Plačiau žr.: Nica B. Comparative institutional analysis of Post-Communist semi-presidential systems: Prospectus / Central European University.— Budapest, 1998.— P. 24, 27.

¹⁰⁸ Lietuvos agreguotas rinkiminis lakumas siekia 36,41, Lenkijos — 35,5 (atrodo, buvo apskaičiuotas iki 1997 m. rinkimų). Žr.: Žeruolis D. Politinis stabilumas ir demokratija Lietuvoje // Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: Būklės, perspektyvų ir pasekmių studija / Sud. K. Maniokas, G. Vitkus.— V.: Naujasis lankas, 1997.— P. 74—75.

¹⁰⁹ Apie centre esančių partijų populiarumo augimą po 1996 m. Seimo rinkimų plačiau žr.: Novagrockienė J. Seimo rinkimai ir partijų sistema // Politologija.— 1997.— Nr. 1.— P. 128. Manau, kad 1997—1998 m. Prezidento rinkimai šią tendenciją taip pat bent iš dalies patvirtino, nes buvo išrinktas centro (antrajame ture — centro ir dešinės) politinių jėgų remiamas kandidatas, kitaip sakant, centro partijos sustiprėjo dešiniųjų sąskaita. Naujausi turimi visuomenės nuomonės apklausų duomenys taip pat patvirtina Lietuvos centro sąjungos populiarumą („Vilmorus“ visuomenės nuomonės tyrimas: kam palankūs šalies žmonės? // Lietuvos rytas.— 1999.— Bal. 17.— P. 3.).

¹¹⁰ Žr.: Žeruolis D. Rytai tampa Vakarais? Vakarų Europos konceptualinių instrumentų taikymo problemos pokomunistinių partinių sistemų stabilizacijos bei kaitos analizei // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 41 (6 lentelė); Taras R. Op. cit.— P. 182.

¹¹¹ Novagrockienė J. Lietuvos partinės sistemos raida // Seimo rinkimai ’96: Trečiasis „atmetimas“ / Sud. A. Krupavičius.— V.: Tvermė, 1998.— P. 298—324.

¹¹² Žr., pvz.: Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 206—207.

¹¹³ Tiesa, empiriniai pavyzdžiai rodo, kad ir proporcinė rinkimų sistema leidžia vienai partijai gauti absoliučią arba santykinę balsų daugumą. Žr.: Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.— P. 20 (4.2 lentelė). Lentelė kritikuotina dėl abejotino kai kurių šalių priskyrimo pusiau prezidentinėms.

¹¹⁴ Nica B. Op. cit.— P. 22.

¹¹⁵ Žr.: Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.— P. 16—21.

¹¹⁶ Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 209.

¹¹⁷ Plačiau apie rinkimų taisyklių pranašumus ir trūkumus žr.: Shugart M. S., Taagepera R. Plurality versus majority election of presidents: A proposal for a “double complement rule” // Comparative political studies.— Thousand Oaks, 1994.— Vol. 27.— No. 3.— P. 327—332. Šiedu autoriai siūlo hibridą — „dvigubą papildančią taisyklę“, kuri įgalintų pasiekti du pagrindinius rinkimų tikslus: (1) leistų išrinkti plačiai remiamą laimėtoją, geriausiu atveju — gavusį daugumą balsų, ir (2) neskatintų kandidatų skaičiaus didėjimo. Vis dėlto manau, kad ir šis pasiūlymas neatsižvelgia į nekonsoliduotos partijų sistemos kontekstą.

¹¹⁸ Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 263.

¹¹⁹ Shugart M. S., Carey J. Op. cit.— P. 269—272.

¹²⁰ Shugart M. S. The electoral cycle and institutional sources of divided presidential government // American political science review.— Washington, 1995.— Vol. 89.— No. 2.— P. 334.

¹²¹ Taras R. Op. cit.— P. 173.

¹²² Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.— P. 48—49.

¹²³ Lentelė sudaryta pagal Bogdano Ničos (Bogdan Nica) tekstą: Nica B. Op. cit.— P. 19.

¹²⁴ Frye T. Op. cit. Likutinėmis galiomis jis laiko valdymo dekretais teises, teisę paleisti parlamentą, ypatinguosius įgaliojimus, nepaprastosios padėties galias, tarpuvaldžio galias, apkaltos proceso ypatybes, veto galias, konstitucijoje nenumatytų galių teikimą, referendumo galias.

¹²⁵ Žr.: Baylis T. A. Presidents versus prime ministers: Shaping executive authority in Eastern Europe // World politics.— Baltimore, 1996.— Vol. 48.— P. 297—323.

¹²⁶ Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 101.

¹²⁷ Žr.: Ieraci G. ‘Events’ and ‘causes’ in cabinet termination and survival: Is explanation still possible? // West European politics.— London, 1996.— Vol. 19.— No. 1.— P. 51—68.

¹²⁸ Ieraci G. Op. cit.— P. 63 (3 lentelė).

¹²⁹ Kaip prezidentizmo stabilumas priklauso nuo valstybės biurokratijos, žr., pvz.: Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford: Blackwell, 1994.— P. 72—152; Kaip vyriausybės struktūra lemia institucijų sąveiką, žr.: Elgie R. Models of executive politics: a framework for the study of executive power relations in parliamentary and semi-presidential regimes // Political studies.— London, 1997.— Vol. XLV.— P. 217—231.

¹³⁰ Žr.: Nica B. Op. cit.— P. 23.

¹³¹ Konstitucinio teismo sprendimo dėl prezidento įgaliojimų, formuojant vyriausybę, teisinių ir politinių padarinių analizę žr.: Kūris E. Op. cit.— P. 3—94.

¹³² Žr., pvz.: Jasiewicz K. Op. cit.

¹³³ Baylis T. A. Op. cit.— P. 320.

¹³⁴ Baylis T. A. Op. cit.— P. 306.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

1. Bahro H., Bayerlein B. H., Veser E. Duverger’s concept: Semi- presidential government revisited // European journal of political research.— Dordrecht, 1998.— Vol. 34.— P. 201—224.

2. Balsavimo rezultatai: 2-ojo rinkimų turo oficialūs balsavimo rezultatai // http://www.lrs.lt/n/rinkimai/pr97/rez/rezl_6_2.htm.

3. Baylis T. A. Presidents versus prime ministers: Shaping executive authority in Eastern Europe // World politics.— Baltimore, 1996.— Vol. 48.— P. 297—323.

4. Ben-Zion Kaminsky E. On the comparison of presidential and parliamentary governments // http://www.cspresidency.org/kaminsky.htm.

5. Blondel J. Dual leadership in contemporary world // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— New York: Oxford University Press, 1992.— P. 162—172.

6. Bunce V. Presidents and the transition in Eastern Europe // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 161— 176.

7. Constitution of the Republic of Poland // http://www.centraleurope.com/ceo/country/poland/constit/plcons.html.

8. Constitution watch: Poland // East European constitutional review.— New York, 1997.— Vol. 6.— No. 4.— P. 29—32.

9. Constitution watch: Poland // http://www.law.nyu.edu/eecr/vol7num1/constitutionwatch/poland.html.

10. Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // European journal of political research.— Amsterdam, 1980.— Vol. 8.— P. 165—187.

11. Duverger M. A new political system model: Semi-presidential government // Parliamentary versus presidential government / Ed. A. Lijphart.— New York: Oxford University Press, 1992.— P. 142—149.

12. Easter G. M. Preference for presidentialism: Postcommunist regime change in Russia and the NIS // World politics.— Baltimore, 1997.— Vol. 49.— P. 184—211.

13. Elgie R. Models of executive politics: a framework for the study of executive power relations in parliamentary and semi-presidential regimes // Political studies.— London, 1997.— Vol. XLV.— P. 217—231.

14. Elgie R. Political leadership in liberal democracies.— Houndsmills: Macmillan Press, 1995.— xiii, 231 p.

15. Elgie R. The classification of democratic regime types: Conceptual ambiguity and contestable assumptions // European journal of political research.— Dordrecht, 1998.— Vol. 33.— P. 219—238.

16. Elgie R., Machin H. France: The limits to prime ministerial government in a semi-presidential system // West European prime ministers / Ed. G. W. Jones.— London: Frank Cass & Co, 1991.— P. 62—78.

17. Elster J. Afterword: the making of post-communist presidencies // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 225—237.

18. Fabbrini S. Presidents, parliaments and good government // Journal of democracy.— Washington, 1995.— Vol. 6.— No. 3.— P. 128—138.

19. Freedom house // http://www.freedomhouse.org/rankings.pdf.

20. Frye T. A. Politics of institutional choice: Post-Communist presidencies // Comparative political studies.— Thousand Oaks, 1997.— Vol. 30.— No. 5.— P. 523—552.

21. Garlicki L. L. The presidency in the new Polish constitution // East European constitutional review.— New York, 1997.— Vol. 6.— No. 2/3.— P. 81— 89.

22. Gebethner S. Party system and party politcs in Poland one year before the 1997 parliamentary election: Pranešimas antrajam IPSA simpoziumui „The challenge of regime transformation: New politics in Central and Eastern Europe“.— Vilnius, 1996.— 15 p.

23. Gebethner S. Proportional representation versus majoritarian systems: Free elections and political parties in Poland, 1989—1991 // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 103—115.

24. Geddes B. Initiation of new democratic institutions in Eastern Europe and Latin America // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 15—41.

25. Holmes S. The Postcommunist presidency // East European constitutional review.— Chicago, 1993, 1994.— Vol. 2.— No. 4, Vol. 3.— No. 1.— P. 36—39.

26. Horowitz D. L. Comparing democratic systems // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 73—79.

27. Ieraci G. ‘Events’ and ‘causes’ in cabinet termination and survival: Is explanation still possible? // West European politics.— London, 1996.— Vol. 19.— No. 1.— P. 51—68.

28. Jasiewicz K. Poland: Wałęsa’s legacy to the presidency // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 130—167.

29. Kūris E. Politinių klausimų jurisprudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dicta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą // Politologija.— 1998.— Nr. 1.— P. 3— 94.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucija.— V.: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993.— 118 p.

31. Lietuvos Respublikos Konstitucija: (projektas) // Tiesa.— 1991.— Bal. 23.— P. 2—3.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios.— 1998.— Sausio 14.— P. 57—63.

33. Lijphart A. Democratization and constitutional choices in Czecho- Slovakia, Hungary and Poland, 1989—91 // Journal of theoretical politics.— London, 1992.— Vol. 4.— No. 2.— P. 207—223.

34. Lijphart A. Nomination: Trichotomy or dichotomy // European journal of political research.— Dordrecht, 1997.— Vol. 31.— No. 1/2.— P. 125—128.

35. Lijphart A. Presidentialism and majoritarian democracy // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 91— 105.

36. Linz J. Introduction: some thoughts on presidentialism in postcommunist Europe // Postcommunist presidents / Ed. R. Taras.— Cambridge: Cambridge University Press, 1997.— P. 1—14.

37. Linz J. J. Presidential or parliamentary democracy: Does it make a difference? // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 3—87.

38. Linz J. J. The perils of presidentialism // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 1. — P. 51—69.

39. Linz J. J. The virtues of parliamentarism // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 84—91.

40. Linz J. J., Valenzuela A. Preface // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. ix—xvi.

41. Lipset S. M. The centrality of political culture // Journal of democracy.— Washington, 1990.— Vol. 1.— No. 4.— P. 80—83.

42. Lithuania // http://www.uib.no/People/sspkt/Elections/Elections_Lithuania.html.

43. Lukošaitis A. Moderniosios partinės sistemos formavimosi etapai Lietuvoje // Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema: [Straipsnių ir dokumentų rinkinys] / Sud. A. Jankauskas, E. Kūris, J. Novagrockienė.— K.: Naujasis lankas, 1997.— P. 92—128.

44. Lukošaitis A. Prezidentas Lietuvos politinėje sistemoje: vietos ir galių paieškos // Politologija.— 1998.— Nr. 2.— P. 38—56.

45. Mainwaring S. Presidentialism, multipartism and democracy: The difficult combination // Comparative political studies.— Thousand Oaks, 1993.— Vol. 26.— No. 2.— P. 198—228.

46. Maleckaitė A. Constitutional framework of state and consolidation of democracy: Semi-presidential regimes. The case of Eastern Europe: Thesis for Master of Arts degree in political science / Central European University.— Budapest, 1994.— 57 p.

47. Nica B. Comparative institutional analysis of Post-Communist semi- presidential systems: Prospectus / Central European University.— Budapest, 1998.— 33 p.

48. Nino C. S. Hyperpresidentialism and constitutional reform in Argentina // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 161—174.

49. Novagrockienė J. Lietuvos partinės sistemos raida // Seimo rinkimai ’96: Trečiasis „atmetimas“ / Sud. A. Krupavičius.— V.: Tvermė, 1998.— P. 298— 324.

50. Novagrockienė J. Seimo rinkimai ir partijų sistema // Politologija.— 1997.— Nr. 1.— P. 118—132.

51. Pasquino G. Nomination: Semi-presidentialism: A political model at work // European journal of political research.— Dordrecht, 1997.— Vol. 31.— P. 128—137.

52. Peters B. G. The separation of powers in parliamentary systems // Presidential institutions and comparative politics: Comparing regional and national contexts / Ed. K. von Mettenheim.— Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 1997.— P. 67—83.

53. Popper K. R. Atviroji visuomenė ir jos priešai.— Vilnius: Pradai, 1998.— 803 p.

54. Power T. J., Gasiorowski M. J. Institutional design and democratic consolidation in the third world // Comparative political studies.— Thousand Oaks, 1997.— Vol. 30.— No. 2.— P. 123—155.

55. Priedas A // Seimo rinkimai ’96: Trečiasis „atmetimas“ / Sud. A. Krupavičius.— V.: Tvermė, 1998.— P. 325—336.

56. Riggs F. Conceptual homogenization of a heterogeneous field: Presidentialism in comparative perspective // Comparing nations: Concepts, strategies, substance / Eds. M. Dogan, A. Kazancigil.— Oxford: Blackwell, 1994.— P. 72— 152.

57. Riggs F. Presidentialism versus parliamentarism: Implications for representativeness and legitimacy // International political science review.— Thousand Oaks, 1997.— Vol. 18.— No. 3.— P. 253—278.

58. Sartori G. Comparative constitutional engineering: An inquiry into structures, incentives and outcomes.— New York: New York University Press, 1994.— xi, 219 p.

59. Shugart M. S. Executive—legislative relations in Post-Communist Europe // Transition.— Prague, 1996.— December 13.— P. 6—11.

60. Shugart M. S. Of presidents and parliaments // East European constitutional review.— Chicago, 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 30—32.

61. Shugart M. S. The electoral cycle and institutional sources of divided presidential government // American political science review.— Washington, 1995.— Vol. 89.— No. 2.— P. 327—343.

62. Shugart M. S., Carey J. M. Presidents and assemblies: Constitutional design and electoral dynamics.— New York: Cambridge University Press, 1992.— xi, 316 p.

63. Shugart M. S., Taagepera R. Plurality versus majority election of presidents: A proposal for a “double complement rule” // Comparative political studies.— Thousand Oaks, 1994.— Vol. 27.— No. 3.— P. 323—348.

64. Stepan A., Skach C. Presidentialism and parliamentarism in comparative perspective // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 119—136.

65. Suleiman E. N. Presidentialism and political stability in France // The failure of presidential democracy: Comparative perspectives / Eds. J. J. Linz, A. Valenzuela.— Vol. 1.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1994.— P. 137— 162.

66. Taagepera R., Shugart M. S. Seats and votes: The effects and determinants of electoral systems.— New Haven & London: Yale University Press, 1989.— xviii, 292 p.

67. Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmas Lietuvoje ir jo įtaka politinio režimo stabilumui: Politikos mokslų specialybės bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas D. Žeruolis.— V., 1998.— 61 p.

68. Talat-Kelpša L. Pusiau prezidentizmo link: Lietuvos institucinės reformos analizė // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 93—111.

69. Tanchev E. Parliamentarism rationalised // East European constitutional review.— Chicago, 1993.— Vol. 2.— No. 1.— P. 33—35.

70. Taras R. Consolidating democracy in Poland.— Boulder: Westview press, 1995.— xii, 276 p.

71. „Vilmorus“ visuomenės nuomonės tyrimas: kam palankūs šalies žmonės? // Lietuvos rytas.— 1999.— Bal. 17.— P. 3.

72. Wiatr J. J. Executive—legislative relations in crisis: Poland’s experience, 1989—1993 // Institutional design in new democracies: Eastern Europe and Latin America / Eds. A. Lijphart, C. H. Waisman.— Boulder: Westview Press, 1996.— P. 103—115.

73. Žeruolis D. Politinis stabilumas ir demokratija Lietuvoje // Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: Būklės, perspektyvų ir pasekmių studija / Sud. K. Maniokas, G. Vitkus.— V.: Naujasis lankas, 1997.— P. 65—89.

74. Žeruolis D. Rytai tampa Vakarais? Vakarų Europos konceptualinių instrumentų taikymo problemos pokomunistinių partinių sistemų stabilizacijos bei kaitos analizei // Politologija.— 1996.— Nr. 1.— P. 3—49.

Semi-presidential institutional models — models where popularly elected presidents and parliaments share a joint responsibility on the formation of the cabinet — have been praised for their stability. They also have usually been thought of as correcting the shortcomings of pure presidential and pure parliamentary models. A significant number of Central and Eastern European countries have chosen semi-presidential models during or after the extrication from the authoritarian rule. This raises the question whether stable performance of the regime can be attained in circumstances that differ from those of “model” semi-presidential countries such as France. Can semi- presidential models be prescribed for newly democratic states? This work analyses this question by evaluating the performance of semi-presidential arrangements in two Central and Eastern European countries, Lithuania and Poland.

While limited time period after the transition in these two countries presents significant problems for the research of democratic stability in Lithuania and Poland, it is assumed that medium term conclusions are scientifically correct. The general conclusion reached is that semi-presidentialism can contribute to the democratic instability in the newly democratic countries due to its inherent dangers which are amplified by constitutional vagueness, lack of stable traditions of power sharing, and unfavourable context. As both Lithuanian and Polish experiences show, inherent feature of semi-presidential models, i. e. the possibility of conflict between the president and the prime minister over different aspects of governmental powers, has materialised and even led to conflicts on the constitutional level, spilling over to other institutions such as constitutional courts and the military. Recently adopted Poland’s Constitution has restricted presidential powers and explicitly handed “residual powers” to the Council of Ministers while Lithuania’s Constitution has defined the extent of presidential powers more vaguely. Constitutions of both countries prevent the presidents from dissolving parliament to avoid cohabitation with hostile majority and its prime minister.

In addition, neither country has experienced the formation of stable traditions of semi- presidential government which are essential to the stability of this conflict-prone regime and can supplement formal constitutional texts. Presidencies in both countries have been dependent on the ambitions of the incumbents and the situation is exacerbated by the fact that presidents are prevented from maintaining their partisan affiliation and choose anti-party or “above-party” stance themselves. Other institutional rules (such as proportional representation in the parliamentary elections in Poland and mixed system in Lithuania) also discourage the formation of stable two-block party system most suitable for stable semi-presidentialism.

It is reasonable to assume that semi-presidential models in Lithuania and Poland lack the conditions that made these models stable in Western countries. It might be attributed to the transitional nature of the political systems in Lithuania and Poland. However, the likelihood of democratic instability in the medium term remains high in these countries.

Papildymai

1999 m. lapkričio 15 d.

Apie pusiau prezidentizmo keliamas problemas Lenkijos demokratijos konsolidacijai plačiau žr.: Linz J. J., Stepan A. Problems of Democratic Transition and Consolidation: Southern Europe, South America, and Post-Communist Europe.— Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1996.— P. 276—292.

Kitokią Lietuvos institucinio modelio interpretaciją („parlamentinė sistema su pavieniais pusiau prezidentiniais elementais“) žr.: Hollstein A. Valstybės organizacinis modelis Lietuvos Konstitucijoje: trečiasis kelias tarp prezidentinės ir parlamentinės sistemos? // Politologija.— 1999.— Nr. 2.— P. 17—56. Santrauka „Internete“: http://www.tspmi.vu.lt/polit992.htm.

2001 m. rugpjūčio 3 d.

El. paštas: laisve@hotmail.com

Atgal į pagrindinį puslapį / Back to the main page