Kas buvo rašoma apie Vištytį Jono Totoraičio “Sūduvos Suvalkijos istorija”, 1938

2 dalis

1 dalis

>> Merkinės giria siekė Prūsų sieną nuo Blindos ežero iki V i š t y č i o ežerui. Nuo Perelomo girios ją skyrė linija nuo Blindos ežero per ežerus Ančią, Šelmentą, Juodąjį; nuo čia, palikdama Perelomo girią, sukasi į šiaurę per Saiyų ir Punsko ežerus, paskui į rytų šiaurę iki Kirsnai, kuri ją skiria nuo Alytaus girios, pusantros mylios Kirsna iki Palyčios upeliui, paskui tas tipelis, Raudenio, Orijos ir Kelnavyčio ežerai, paskui Šešupe aukštyn iki Graužės upeliui, nuo čia iki Vižainio ežerui ir pagaliau upelis, tekąs iš jo į Vištyčio ežerą. Į rytus nuo šitos girios viduryje XVI š. šalis iki Nemunui buvo kolonizuota. Čia buvo Merkinės sritis. Į ją gyventojai, valstiečiai ir žemininkai, buvo atėję iš dešinės Nemuno pusės. Antroje pusėje XVI š. ir XVII tų atėjūnų ainiai palengva stūmėsi tolyn į vakarus, bekurdami naujus kaimus iki Prūsų sienai.

>> … Vištyčio ežero iki Lieponos upeliui rėmėsi į Prūsų sieną, 0 rytinis buvo Metelių ežeras, Bambenos upelis; šiaurinis jos kraštas nuo Ilalio ežero ėjo Kiaulyčios upeliu, Žaltyčio arba Naujienos ežeru, upeliu,
iš to ežero tekančiu į Šešupę, paskui Šešupe žemyn iki Sūduonės upeliui ir nuo čia per dabartinį Pagernevos kaimą iki kur Prūsų sieną ima daryti Lieponos upelis.

>> Visos minėtosios girios priklausė prie Trakų karvedijos. Šiaurinė Sūduvos dalis tarp N emuno, Višakio ir Šešupės ir palei Prūsus siaura juosta iki į pietus už Virbalio su Sapiegos, Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės ir Jurbarko giriomis buvopriskirta prie Žemaičių. Kolonistai čia ėjo iš Žemaičių. XV š. viduryje įkurta buvo visa eilė kaimų palei Prūsų sieną nuo Jurbarko iki Vištyčio ir antroje pusėje to šimtmečio - palei Nemuną.

>> Taip Sūduva buvo padalyta į keturias dalis, priklausančias keturioms apskritims: pietinė su gyvenama Dzūkų Panemune ir Perstūnio bei Perelomo giriomis - Gardinui, kita Dzūkų dalis su Merkinės ir Alytaus giriomis - Trakams, Balbieriškis, Prienai, Aukštoji Panemunė su Punios, Birštono, Darsūniškio, Rumšiškių ir Kauno giriomis, Paprūsėje Paširvintys ir Vištytis - Kaunui; šiaurinė dalis su dviem Sapiegos ties Zapyškiu ir Gelgaudiškiu, su Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės ir Jurbarko giriomis - Žemaičiams. Kai buvo daroma naujų apskričių organizacija, Sūduvoje buvo dar didžiausi girių plotai; gyvenamas buvo gana plačiai Dzūkų kraštas, siaura juosta Panemunėje nuo Balbieriškio iki Prūsų ir siaura eilė kaimų palei Prūsų sieną.

>> Tenutų skaičius ir dydis ivairiais laikais buvo ivairus. Palengva jos padidėjo ir gavo seniūnijų pavadinimą. Antroje pusėje XVIII š. žinomos buvo šios seniūnijos: J urbarko, Vilkaviškio, Vištyčio, Vižainio, Punios, Seivų, Lazdijų, Kirsnos, Metelių, Beržininko, Kalvarijos, Pilviškių, Prienų. Jos visos buvo antraeilės ir neturėjo pilies teismo. Turtingiausia jų ir plačiausia buvo Prienų seniunija.

>> … tenutos, valdomos Upytės seniūno Puzinos, pr klausęs k. Venclaukis, kurį buvo nusisamdęs Michnevičius; prie dvaro malūno buvę 2 baudžiauninkai, kurie ne tik nemokėję jokios čyžės, bet dar už juos reikėję iždui užmokėti jų mokestį. Malūnas nedavęs nė tiek pelno, kad iš jo malūnininkas būtų galėjęs gyventi. Iš dvaro pievos buvę 50 timpų pelno, hibernos mokėta 60 auks.; ekonomas, kurs nuo Anusovskio, Vištyčio administratoriaus, priklausė, gaudavo algos 70 auks.

>> XVIII š. smuklių buvo pilna ir kaimuose. Kaip labai buvo išplitusios smuklės kaimuose, gali rodyti minėtieji Prienų parapijos sąrašai. Viename jų 1772 m. yra užrašyta 118 vietų, tai yra kaimų, dvarų ir kaimelių su vienkiemiais, antrame 1775 m. 124 vietos. Smuklių tų kaimų srityje buvo 23. Be to, dar tuose sąrašuose nepaminėtos Prienų miestelio smuklės. Smuklių laikytojai ar nuomotojai buvo žydai. Kaip Prienų parapijoje, taip buvo maždaug ir kitose. Tai gali rodyti ir aukščiau aprašytoji Vištyčio seniūnija, kurios 8 kaimuose buvo šešios smuklės, neskaitant Vištyčio dvaro ir miestelio smuklių.

LITERATŪRA
Ordinacija Korolevskich Pušč.
Piscovaja Kniga Grodnenskoj ekonomji.
Koscialkowski, Ze studjow nad Dziejami Ekonomji kr6lewskich na Lirwie.
Tyzenhauz, Encyklopedya Powszechna, XXV, 908 s.
Basanavičius, Baudžiava Lietuvoje.
Liubavskij Lit. Rusk. Seim.
Status animarum in Parochia Prenensi reperibilium per me Stanislaum Kowinski Rectorem Ecclesiae visus cum Annotatione Singulorum aetatis, nec non Communionis Paschalis sub tempus strenarum connotatus. Anno Domini 1 772. Kitas to pat klebono rašytas sąrašas 1775 m. Catalogus Parochianorom...
Gelgaudiškio turtų dalybų aktas iš 1599 m.
Skirsnemunės inventorius 1788 m. A.V.K. XXXV, 525-535.

Vištyčio ir Reketijos inventoriai A. V .K. XXXV.
Vizitacijų knyga 1677 m. Kauno kurijos archyve.
Volumina Legum II, VII, IX.
Alekna, Lietuvos Bažnyčios istorija.
Spasovič, Istočniki činševago prava, Peterburg 1885.
Šventežerio inventorius 1663 m.

>> Alvito arba Paširvinčio dekanate buvo 13 bažnyčių: Alvitas arba Paširvintys, Gražiškiai, Vilkaviškis, Lankeliškiai, Pajevonys (Alytaus bažnyčios filija), Bartninkai, Vištytis, Vižainis, Prieraslis, Pilypavas, Bakalariava, Račkos, Janovka. Iš jų paskutinės šešios dabar yra Lenkijoje.

>> Vilkaviškis buvo vakariniame Biršrono girios pakraštyje. Kiek rada kaimų priklausė Vilkaviškio bažnyčiai, nežinia. Be abejo, jų rada buvo benr keli šalia paries Vilkaviškio ir vienas kiras pas Pilviškius. Tie keli ar daugiausia keliolika kaimų buvo bepradedą daryri naują išsyk nedidelę didžiojo kunigaikščio tenutą ar seniūniją, išsyk maždaug rokio dydžio, kokia buvo Vištyčio ir, drauge bažnyčią pasračius, naują parapiją.

>> Į vietą lenkiškos mokyklos rusai steigė rusišką, ir valsčiai savo lėšomis mokyklai namą statė. Tie patys Alvito dekanato vizitų aktai 1867 m. praneša, kad valsčius stato mokyklai namą Bartninkuose, Pajevonyje; Vištytyje ir Šunskuose įrengiama nauja mokykla išnuomotame name. Greitai atsiranda nauja rusiška mokykla visose parapijose ir savo skaičium pereina lenkiškąją. Iš pusės tėvų ar visuomenės naujai rusiškai mokyklai beveik nebuvo rodyta jokio priešinimosi. Šunskuose, kur pirma nebuvo lenkiškos mokyklos, naujai įkurtoje rusiškoje 1867 buvo 56 berniukai ir 20 mergaičių. Liubave, kurs taip pat nebuvo turėjęs Ienkiškos mokyklos, 1867 m. naujoje rusiškoje buvo 16 bernaičiųir 12 mergaičių. Nepasitenkinimas rusiška mokykla buvo matyti tik viename Vištytyje, kur 1866 m. lenkiškoje mokykloje buvo 40 bernaičių ir 25 mergaitės, įvedus rusišką, 1867 m. tas skaičius smarkiai sumažėjo ir buvo tik 9 berniukai ir 4 mergaitės. Kaip visur, taip ir Vilkaviškyje, nauja rusiška mokykla buvo įvesta be jokių kliudymų ar nepasitenkinimo iš miesto pusės.

Alvito dekanatas

Alvito dekanatas, kurs XVII š. vadinosi Paširvinčiu arba Užgiriniu, 1744 m., buvo sudarytas iš 18 parapijų: Alvito, Gražiškių, Kalvarijos, Vižainio, Liubavo, Lankeliškių, Liudvinavo, Pajevonio, Bartninkų, Vištyčio, Vilkaviškio, Pilviškių, Suvalkų, Pilypavo, Bakalariavos, Račkų, Janovkos.

Vištytis
Vištytis, prie Vištyčio ežero, išsyk kaimas, paskui miestas ir to pat vardo dvaras, seniūnija ir parapija, buvo įkurtas XVI š. Alytaus girioje, kai palei Prūsų sieną karalienė Bona steigė naujus kaimus. Vištyčio kaimas bus atsiradęs ne anksčiau 1530 ir ne vėliau 1550 m., Virbalyje 1561 m. viena gatvė turėjo Vištyčio vardą.

Bažnyčią pastatė ten Žygimantas Augustas 1566 m. ir davė 6 valakus žemės. Vėliau bent Lenkų karalystės laikais, ant tų 6 valakų buvo apgyvendinti 4 ūkininkai ir 3 daržininkai. Tas kaimelis vadinosi Nebūtkiemiu arba Kunigiškiais ir mokėjo klebonui tam tikrus mokesčius. Nežinia kada kun. Matas Šneideravičius užrašė klebonui 10.000 auksinų ir sudėjo juos šeštu procentu grafienės Pliaterienės Nidokų dvare, kad už jo sielą kas mėnuo būtų laikomos vienos skaitytinės ir kas metų ketvirtis vienos giedotinės mišios.

Karalienė Bona, kolonizuodama Paprūsę, buvo numačiusi ir vietas, kur turės būti miestai. Pagal jos numatymą Valavičius Lietuvos girių aprašyme, jai jau į Italiją išvykus, tuščią vietą, kur vėliau atsirado Vižainis, vadina lotynišku žodžiu O p p i d u m. Vėlesnieji karaliai jos numatytuose punktuose kūrė miestus.

Jos sūnus Žygimantas Augustas Vištyčio kaimą pavertė miestu, suteikdamas jam Magdeburgo teises 1570 m., kurias vėliau patvirtino ir kiti karaliai: Žygimantas III 1589 m., Vladislovas Vaza 1638 ir Mykolas Višnioveckis 1670 rn. Žygimanto Augusto privilegijoje Vištyčio miesto teisės šiaip yra nustatytos: Vištyčio miestas gauna antspaudą su Vienaragio atvaizdu. Tas pats Vienaragis yra miesto herbas. Miesto gyventojai yra išimami iš po karvedžių, kaštelionų, seniūnų, laikytojų, teisėjų ir pateisėjų valdžios. Miesto valdžią vykdo vaitas ir drauge su prisiekusiais launinkais sprendžia pagal Magdeburgo teises visas kriminalines bylas: žmogžudystę, sužeidimus, vagystę, padegimus ir kitas panašias. Vaitą skiria pats didysis kunigaikštis atskiru raštu iki gyvos galvos arba iki kol bus jo valia, tai yra laikinai. Atlyginimo vaitas gauna tris valakus žemės. Miesto valdžia taip pat vykdo ir sprendžia civilines bylas burmistras ir jo patarėjai pagal Magdeburgo teises. Burmistras skiriamas šiaip: miestas iš savo gyventojų išrenka keturis dorus, nusimanančius.

Magdeburgo teisės kandidatus ir pristato Vištyčio laikytojui (seniūnui), kurs vieną iš jų didžiojo kunigaikščio vardu į tą poaukštį stato ir patvirtina. Nepatenkintieji tų miesto valdžių išsprendimais gali su apeliacija kreiptis į laikytoją (seniūną), kurs taip pat bylą nagrinėja pagal Magdeburgo teises, o paskui į didž. kunigaikščio teismą.

Miestas gauna teisę daryti keturias muges kas metai: devintą sekmadienį po Velykų, per Žolinę, per šv. Mykolą ir per Kalėdas. Turgus daromas kas savaitė pirmadieniais. Nustatomas saikas javų pirkimams ar pardavimams, tai keturių Krokuvos karčių bačka. Turgaus mokestis, mėsos ir įvairių pardavimų bei pirkimų mokesčiai turi būti visada renkami ir eina įdidžiojo kunigaikščio iždą, bet miestiečiai ir pamiesčiai nuo saiko ir turgaus mokesčio yra laisvi.

Miestui laukai, t. y. valakai, sodybos, daržai, margai atlaikose, kaip juos karaliaus dvariškis Jokūbas Laskovskis paskyrė ir pridėjo, yra patvirtinami. Mokesčius už laukus, smulkias prievoles ir kitokias pajamas miestieciai mokės iždui pagal D.L.K. įstatymus. Išrinks juos vaitas su launinkais ir pristatys Vištyčio laikytojui ir, imdami kvitas, duos po 6 grašius.

Miestas privalo pasistatyti rotušę, gatves ir kelius prižiūrėti ir gyventojai namus gerai statyti. Tuo tikslu viešai miesto naudai atleidžiama prentinis namų plecių (sklypų) mokestis. Viešai miesto naudai eis taip pat pajamos iš pirties, svorio ir kirpyklos. Dėl ugnies atsargumo pirtis turi būti šalia miesto. Gyventojams neleidžiama turėti savo atskiras pirtis.

Jei šlėkta, bajorai ar koki nors valstybės tarnautojai apsigyvens Vištyčio mieste, bus miesto jurisdikcijoje ir pildys visas miestui privalomas prievoles.

Miestiečiai ant Pistos upės esapčio malūno užtvankas taisys, tiltus mieste ant griovių ir upelių statys, miesto laukuose kelius gerins, mokyklą laikys, tą viską darys savo lėšomis. Apie rotušę, kurią turės įsitaisyti, Ieidžiama statyti krautuves, kurių mokesčiai eis viešai miesto naudai. Dėl ugnies saugumo bravorai ir saldės pastatai turi būti šalia miesto. Taip pat dėl ugnies pavojaus visi miesto gyventojai savo namuose pasistatys mūrinius kaminus.

Žygimantas Augustas, suteikęs Vištyčiui šias teises, kitais metais (1571) davė dar girios 40 valakų ir 6 margus troboms statyti, malkai ir ganyklai. Žygimantas III visas tas teises ir tą girią patvirtino 1589 m., atleisdamas drauge dar nuo mokesčio už miesto daržus ir margus, šalia miesto esančius ir prie valakų pridėtus. Karalius Vladislovas, Žygimanto III sūnus, 1683 m. patvirtindamas miestui tą privilegiją, pakeitė trijų mugių dienas pagal miestiečių prašymą. Trys Vištyčiui paskirtos mugės buvo daromos tomis pat dienomis, kuriomis muges turėdavo Vižainis ir Virbalis. Vladislovas, atsižiūrėdamas į nuostolį, iš to einantį, Vištyčiui perkėlė tris muges į kitas šventes: į Atvelykį, į šv. Petro ir Povilo šventę ir į Visų šventę; ketvirta mugė, kuri be kliūties buvo laikoma, palikta buvo kaip seniau, devintame sekmadienyje po Velykų. Bet tas mugių pakeitimas Vištyčiui nedaug ką padėjo. Tos mugės išėjo visai iš papročio ir buvo nelaikomos. Dėl to karalius Mykolas, pagal miestiečių prašymą patvirtindamas miesto privilegiją 1670 m., paskyrė tik vieną mugę per šv. Jurgį. Tų mugių nesisekimas rodo, kad miestas nelabai tarpo. Jo gerovę stabdė ir karas, kai 1655 m. Maskva paėmė beveik visą Lietuvą ir kai švedai buvo užgrobę Žemaičius ir Biržus. Prūsai, palaikydami priešų pusę, 1658 m. apiplėšė Vištyčio bažnyčią, be abejo, taip pat jie padarė ir miestui.

Vizitacija 1674 m. mini, kad Vištyčio bažnyčia maža, kad jos koliacija priklausanti karaliui, kad klebonas esąs kun. Romanas Dostojevskis. Gyventojų tada ir pačiame miestelyje, ir kaimuose buvo nedaug, nes per vizitaciją Sutvirtinimo Sakramentą priėmė tik 24 asmens. Antrą bažnyčią, pirmai supuvus ar sudegus, pastatė taip pat medinę 1723 m. Kristupas iš Kozielsko Puzyna, Mstislavo vaivada ir Vištyčio seniūnas. Bet klebono prie jos nebuvo iki 1736., kuriais, Vilniausvyskupui leidžiant, buvo įkurta Jėzuitų misija. Tai bažnyčiai, kaip matyti iš Vilniaus sinodo 1744 m., priskirti buvo šie kaimai: Kaupiškiai, Papečkiai, Varteliai, Lukai, Totorkiemis, Rečiūnai, Pavištaičiai ir Galkiemis.

1829 m. vietoje senosios medinės buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia parapijos ir valstybės lėšomis. Kai ji vėliau pasirodė per maža esanti, klebonas kun. Adomas Šukvietis padidino ją parapijos Iėšomis. Ta bažnyčia iki lenkmečiui turėjo užrašytų gana daug turtų: miesto laukuose 5 1/2 valako, (vyskupo Strašinskio laikais dar vieną valaką priedų), mieste po klebonijos trobomis 3 margus ir Nebūtkiemio kaime 4 valakus 24 margus. Po lenkmečio rusai tą žemę atėmė.

Prieš karą Vištyčio parapijoje buvo 4 dvarai: Janauka, Kaupiškiai, Lukai ir Moravilis. 1744 m., rodos, dar nebuvo nė vieno. Gyventojų katalikų prieš karą buvo 2523.

Vištyčio gyventojai buvo sulenkėję lietuviai. Dėl jų diduma pridedamųjų pamaldų bažnyčioje būdavo lenkiškai laikoma. 1909 m., lietuviams maldaujant, Seinų vyskupijos administratorius padarė tokią tvarką, kad Vištyčio bažnyčioje tris sekmadienius pamaldos būtų laikomos lietuviškai, o ketvirtą lenkiškai. Šį įsakymą Vilkaviškio dekanas viešai paskelbė Vištyčio bažnyčioje, bet miestelėnai, slapta palaikomi lenkų endekų, prie kurių priklausė daug dvarininkų, nepaklausė ir lietuviams neleido ramiai Dievą garbinti. Dabar, visiems jiems mokant lietuviškai, lenkiški giedojimai ir pamokslai pasidarė nereikalingi.

Šalia Vištyčio miesto buvo Vištyčio dvaras. Su kaimais, aplinkui esančiais, nuo maždaug 1583 m. jis darė Vištyčio seniūniją, apie kurią jau buvo kalbėta. Seniūnas Jesmanas 19 sausio 1589 m. leido žydams gyventi Vištytyje.

Vištytyje nuo 1570 m. turėjo būti mokykla. Ar ji buvo įkurta ir kaip ji veikė, nėra žinių. Tiek tik žinoma, kad 1781 rn. joje buvo 8 miestiečiai ir 1784 m. 2 šlėktos vaikai, 10 miestiečių ir 2 valstiečiai..194 Vištyčio mokykloje, kaip žinia yra iš Alvito dekanato vizitų, 1843 rn. buvo 45 mokiniai berniukai ir 38 mergaitės. Šitos skaitlinės duoda suprasti, kad Vištyčio gyventojai išmoko lenkiškai. Po karo keletą metų V i š t y t y j e buvo progimnazija.

V i š t y č i o miestas reikšmės ėmė netekti nuo to laiko, kai prieš lenkmetį 1862 metais buvo išvestas geležinkelis, einąs nuo Peterburgo per Vilnių į Varšuvą ir jo šaka nuo Vilniaus per Kauną į Prūsus. Nuo tada ėmė kilti Kybartai, o menkėti Vištytis ir jo lenktyniuotojas Virbalis.

Keliolika metų prieš karą Vištyčio miestas sudegė. Vokietijos ciesorius Vilhelmas ll, kurs tuo laiku medžiojo giriose palei sieną, su savo palydovais atjojo į sudegusį miestelį, atsilankė pas kleboną ir padegėliams suteikė 3000 rublių.

Nuo 1842 m. Vištytyje yra evangelikų bažnyčia.

Polujanski, 120-1, rašo, kad Vištytis buvęs miesras jau XV š. ir vadinęsis Tur.
Tai tik pasaka sugalvota Vištyčio garbei.

Žinia imta iš Alviro dekanato vizitų 1843 m.

Kurczewski, Litwa i Rus, t.III, z. 1, 56.

Polujanski, 120-1. Augustaitis, Vadovas, IX, 270. Kurczewski, B.W.,

Vištyčio privilegija, kurios nuorašą teikėsi man paskolinti p. Jablonskis, už kąjam čia reiškiu širdingą padėką. Slown. Geogr. XIII, 626- 7.