Ch. Miro "Arlekino karnavalas"

S. Dali "Pilietinio karo nuojauta"

M. Ernstas "Celebo dramblys"

Pirmasis pasaulinis karas išblaškė Europos šalyse susikūrusias menininkų grupuotes. Daugelis jų narių rado prieglobstį neutraliojoje Šveicarijoje. 1916 m. Ciuriche kilo literatų, muzikų ir dailininkų judėjimas, pavadintas dada, arba dadaizmu. “Dada” – tai atsitiktinis garsų derinys, paimtas iš prancūzų kalbos, kitaip sakant, kūdikio lemenimas. Dadaizmas virto internacionaliniu sąjūdžiu, kuris išplito Europoje ir Amerikoje. Dada menininkai maištavo prieš socialinių tradicijų naštą, neigė praeities kultūros ir meno vertybes. Savo darbais jie siekė provokuoti ir šokiruoti, jų kūrybos išraiška – destrukcija.

Siekdami pasityčioti iš tradicinio meno, mokslo ir technikos laimėjimų, jie kūrė absurdiškus mechanizmus, paveikslus iš visokio šlamšto, Monai Lizai pripaišė ūsus, pateikdami visa tai kaip meną. Šie menininkai nesukūrė vieningos stilistinės išraiškos. Jie bandė jėgas koliažo, fotomontažo, ready-made (angl. gatavas) srityse.

Su dada veikla susijęs prancūzų kilmės dailininkas Marselis Diušanas (Marcel Duchamp, 1887-1968). Jo kūryba netelpa dadaizmo ribose, - jis veikiau buvo jungiamoji “Dada” ir siurrealizmo grandis. Diušanas pirmasis savo kūryboje pradėjo naudoti pramonės gaminius; dviračio ratus, kavos malimo mašinėles. Jo ready-made laikomi daugelio XX a. meno srovių pirmtakais. Dadaizmas gyvavo trumpą laikotarpį. Karui einant į pabaigą, grupuotė pradėjo irti, tačiau ji parengė dirvą naujai dailininkų kartai. Dadaistai atkreipė dėmesį į žmogaus pasąmonę kaip galimą kūrybos šaltinį. Šią mintį toliau plėtojo siurrealistai.

Siurrealizmas (pranc. surrèalisme – virš realizmo) susiformavo apie XX a. trečiąjį dešimtmetį. Jo iniciatorius buvo poetas Andrė Bretonas, kuris parengė programinį siurrealizmo manifestą. Siurrealizmas rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, Z.Froido psichoanalizės teorijomis ir psichinio automatizmo metodu, t.y. spontaniška kūryba, kuri įgalina išlaisvinti pasąmonę, mintis, slegiamas racionalaus proto. Jų kūrybinis kredo: “…Minties tėkmė laisva nuo bet kokios proto kontrolės, visai nepriklausoma nuo estetinių ir moralinių vertinimų”. Siurrealistų supratimu, meno negalima išprotauti, jis gimsta pasąmonėje ir sklisti vizijomis. Jie gilinosi į vaizduotę, sapnus, aistras, nuojautas ir instinktus. Jiems įtaką darė Hieronimo Boscho, Viljamo Bleiko ir kitų vizijas propagavusiųjų kūryba. Siurrealistų, kaip ir dadaistų, kūrybiniai ieškojimai nebuvo nuoseklūs. Jie suformavo dvi pagrindines pakraipas – abstrakčiąją ir figūrinę, išplėtojo koliažo, asambliažo, fotomontažo, frotažo technikas. Paryžiuje 1925 m. įvyko pirmoji siurrealistų paroda. Šioje parodoje dalyvavo ir kai kurie dada menininkai – Maksas Ernstas, Hansas Arpas, bet vyravo naujieji – Choanas Miro, Džordžas de Kirikas, Polis Klė, Pablas Pikasas. Vėliau iškilo ne mažiau įtakingi šios srovės atstovai – Ivas Tangi, Renė Magritas, Salvadoras Dali, Robertas Mata.

Italų kilmės dailininko Džordžo de Kiriko (Giorgio de Chirico, 1888-1978) kūrybą veikė vokiečių simbolisto Arnoldo Beklino darbai. De Kiriko paveikslai – tai lyg padriki sapno vaizdiniai. Dailininko paveiksluose gausu senovės architektūros detalių, antikinės skulptūros fragmentų, įvairių statybinių konstrukcijų, išdėstytų erdviose aikštėse. Šie darbai atrodo lyg atsitiktiniai sudėlioti scenoje, neturintys tarpusavio ryšio, tačiau bendras paveikslo įspūdis sukuria laukimo, dramos nuotaiką (“Italijos aikštė”). Scenografiją primena ir estetiška Renė Magrito tapyba, pvz., “Terapeutas”, “Šventojo prisiminimai”.

Choano Miro (Jóan Miró, 1893-1983) kūryba panašėja į naivų vaikišką piešinį, kupiną įvairių amebiškų ženklų ir geometrinių plokštumų (“Olandiškas interjeras”, “Arlekino karnavalas”).

Markas Šagalas (Marc Chagall, 1887-1985) tapybą sutapatino su poezija. Jo tapyba jausminga ir simboliška. Tai vaikystės prisiminimų ir vaizdų, sumišusių su Paryžiaus gyvenimu, virtinė. Šagalo paveikslai primena sapną: skrendantys žmonės, sieniniai laikrodžiai ir ožkos, gimtojo miesto fragmentai: pvz., “Kaimas ir aš”, “Mėlynasis smuikininkas”, “Puolęs angelas”.

Salvadoras Dali (Salvador Dali, 1904-1989) buvo nepaprastai ekscentriška, mėgstanti savireklamą asmenybė. Jo paveikslai – tai vizijos, kuriose susipina karo, religiniai, metafiziniai, erotiniai ir paranojiniai motyvai. Nepaprastai kruopščiai nutapytos detalės suteikia jo kūrybai įtaigumo (“Atminties pastovumas”, “Pilietinio karo nuojauta”, “Sapnas”).

Ch. Miro "Olandiškas interjeras"	M. Ernstas "Imperatorius Ubas"	S. Dali "Atminties pastovumas"	S. Dali "Sapnas"	S. Dali "Deganti žirafa"	S. Dali "Afroditė"

                                 << MODERNIZMAS