Hess 6

Intelligence Service operacija

Laikraščio Gazette Montreal (1941 m. rugpjūčio 4 d.) publikacijoje teigiama, kad Rudolfo Hesso skrydis buvo išprovokuotas anglų žvalgybos, kuri siekė iškeisti Hessą į nelaisvėn patekusius du Intelligence Service pareigūnus.

1939 m. lapkričio mėnesį, Intelligence Service Europos skyriaus vadovas majoras Bestas ir jo kolega, kapitonas Stivensonas pateko į pasalą netoli Vokietijos - Olandijos sienos ir gestapinininkų buvo paimti į nelaisvę. Minėtame straipsnyje nenurodyti nei motyvai, nei aplinkybės, kodėl ir kaip buvo pagrobti šie anglų žvalgybos karininkai. Tačiau šis įvykis plačiai aprašytas Ruperto Butlerio knygoje Gestapo istorija. Apie šį inicidentą užsimena ir tiesioginis jo dalyvis, SS užsienio žvalgybos skyriaus šefas Walteris Schellenbergas.

1939 metų lapkričio 8-ąją Hitleris, kuris prieš tai kelis kartus atidėliojęs Vakarų užpuolimo planus - tiek dėl blogų oro sąlygų, tiek dėl abejonių savo ginkluotosiomis pajėgomis - keliavo iš Berlyno į Miuncheną pažymėti šešioliktųjų, 1923 metais žlugusio “alaus pučo”, metinių. Kai tik fiureris, tepasakęs vos aštuonių minučių kalbą, smerkiančią Angliją, išvyko atgal į Berlyną, dalyvauti aukščiausio rango kariniame pasitarime, salėje nugriaudėjo galingas sprogimas. Bomba buvo įmontuota vienoje iš kolonų. Salės stogas nukrito ant minėjimo dalyvių, užmušdamas septynis ir sužeisdamas šešiasdešimt tris žmones. Tarp jų buvo ir Alte Kämpfer ( Senosios gvardijos ) narių.

Pasikėsintojams nepavyko ilgai slapstytis. Dar tą patį vakarą Konstanco gestapo darbuotojai sučiupo Johaną Georgą Elzerį, trisdešimt šešerių metų laikrodininką ir stalių, simpatizuojantį komunistams ir neseniai paleistą iš Dachau. Elzeris bandė pereiti Vokietijos - Šveicarijos sieną. Jo kišenėje buvo rasta alaus rūsio nuotrauka, kurioje lemtingoji kolona buvo pažymėta kryželiu. Johanas Elzeris buvo išsiųstas į koncenracijos stovyklą kaip “ypatingasis Hitlerio kalinys”.

Sekančią dieną pavyko puikiai suplanuotas SD ir gestapo sąmokslas pagrobti du britų agentus Nyderlanduose. Agentai buvo įvilioti į spąstus Olandijos - Vokietijos pasienyje esančiame Venlo miestelyje.

Schellenbergas, kuris apsimetė esąs kapitonas Schemmelis (toks žmogus egzistavo iš tiesų, tačiau jis apdairiai buvo pasiųstas kitur), įgijo dviejų britų agentų - kapitono Besto ir majoro Stivensono - pasitikėjimą. Schellenbergas įtikino, kad Vokietijoje susibūrė galingas pasipriešinimo judėjimas, kurį jis atstovauja. Pasipriešinimo dalyviai tenorėjo, kad Londonas juos išgirstų.

Britai, kuriems buvo tekę susidurti su nuoširdžiais antinaciais, siekiančiais taikos, užkibo ant jauko. Bestui ir Stivensui buvo perduotas mažas radijo siųstuvas ir imtuvas; vėliau su “Schemmeliu” buvo surengti susitikimai įvairiuose Olandijos miestuose. Pagaliau abu anglai ėmė spausti “Schemmelį”, kad jis būtų konkretesnis: kokius realius pasiūlymus turi paruošę antinacistai?

Scenoje pasirodė dar viena SD figūra, pažįstama kaip įvykių fabrikavimo meistras. Tai buvo Alfredas Naujocksas, kuris 1939-aisiais Heydrichui surežisavo garsųjį “lenkų išpuolį” prieš Gleivitzo radijo stotį. Jis ir dar keletas SD karininkų pasiruošė užpulti britus. Kai Bestas ir Stivensas atvyko į vietą juos pasitiko kulkų kruša. Abu jie buvo sužeisti ir paimti į nelaisvę. Jie buvo apkaltinti ruošę sąmokslą prieš Hitlerį, bet nenuteisti.

Majoras Bestas buvo vienas geriausių Intelligence Service specialistų ir Anglijos žvalgybininkai nutarė susigrąžinti savo kolegas. Apskritai tai buvo kova tarp dviejų šalių specialiųjų tarnybų ir Anglijos Intelligence Service nusprendė net nepranešti savo šalies vyriausybei. Į šią kovą buvo įtrauktas Rudolfas Hessas.

Taip Didžiosios Britanijos specialiosiose tarnybose gimė daugiau nei fantastiškas planas: priversti vokiečius patikėti, kad Škotijoje aktyviai veikia judėjimas, kuris kovoja už savo šalies nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos. Tuo patikėjo Vokietijos agentai. Matyt patikėti paskatino ir tai, kad vokiečiai jau ne kartą sėkmingai išnaudojo įvairius separatistinius judėjimus.

Pačioje Intelligence Service kruopščiai virė darbas - operacija buvo ruošiama aštuoniolika mėnesių. Per neutralias šalis, tame tarpe ir Islandiją, britų agentai užmezgė ryšius su kai kuriais aukštais Vokietijos pareigūnais. Taip vadinamų “škotų separatistų” laiškai aplinkiniais keliais pasiekdavo Berlyną ir į juos buvo gauti gan įdomūs atsakymai. Po kurio laiko užsimezgė gan artimas ryšys - vokiečiams buvo suteikta išsami informacija apie “škotų separatistų” judėjimą, pateiktos net judėjimo lyderių pavardės. Intelligence Service manipuliavo daugelio žmonių pavardėmis, kurie net nenutuokė kam jų pavardės yra naudojamos. Pavyzdžiui, kaip vienas iš škotų vadų, buvo įvardintas Ivoneas Kirkpatrickas, kuris prieš karą dirbo Britanijos ambasadoje Berlyne, o dabar buvo Foreign Office bendradarbis. Tai, kad tokio judėjimo vadu tapo oficialus asmuo, vokiečiai palaikė geru ženklu.

Daug dažniau negu Kirkpatrickas, buvo minimas Kento kunigaikštis hercogas Hamiltonas. Jis buvo įvardintas kaip “separatistų” vyriausybės pirmininkas ir visi laiškai buvo rašomi jo vardu. Kaip ir Kirkpatrickas Hamiltonas nieko nežinojo apie rengiamą operaciją.

Laiškuose, kurie buvo siunčiami vokiečiams, buvo išdėstyti šie punktai: Winstono Churchillio ir pagrindinių Ministrų kabineto veikėjų nužudymas, Škotijos nepriklausomybės paskelbimas, tuoj pat sudaroma taika tarp Vokietijos ir Škotijos, pastaroji tampa Vokietijos satelitu ir paskelbia karą Anglijai. Savo ruožtu škotai reikalavo, kad Vokietijos valdžios atstovai ir kariuomenė suteiktų paramą. Anglų agentai siekdami įvilioti aukštą vokiečių pareigūną, Hamiltono vardu rašytuose laiškuose vis dažniau ėmė užsiminti apie galimą tokio emisaro atvykimą. Vokietijos specialiųjų tarnybų atsakymai būdavo lakoniški. Pagrindinis, vokiečius dominęs klausimas buvo kaip “ūkanotasis Albionas” reaguotų jei kiltų karas su Sovietų Sąjunga. Intelligence Service, kuri neįpatingai domėjosi tokio karo politinėmis pasekmėmis, atsakė teigiamai. Kas liečia Vokietijos emisaro atvykimą, Berlynas reikalavo, kad toks atvykimas būtų griežtai įslaptintas, taip pat būsimam pasiuntiniui turi būti suteiktos visos saugumo garantijos bei užmegztas greitas ir patikimas ryšys tarp Berlyno ir Vokietijos ambasados Dubline.

Per keletą dienų “hercogas Hamilltonas” sureguliavo visus nesklandumus - buvo pažadėta įvykdyti visus reikalavimus. Vokietijos pasiuntinys turėjo atskristi lėktuvu ir parašiutu iššokti netoli Hamilltono rezidencijos. Tam tikslui į Berlyną (kam - nepavyko nustatyti) buvo pasiųstas smulkus tos vietovės žemėlapis. Ryšys turėjo būti užtikrintas per Airiją.

Vokietijos valdančiosios viršūnės atrodė labai patenkintos. Buvo nutarta, kad tokią svarbią misiją turi vykdyti koks nors labai aukštas pareigūnas, be to jis turėjo padaryti škotams labai gerą įspūdį.

Po keleto dešimčių pasitarimų ir, žinoma su Hitlerio žinia ( ! ), buvo nuspręsta, kad į Angliją skris Rudolfas Hessas. Pasirinkta buvo neatsitiktinai - Hessas išaugo Egipte ir puikiai kalbėjo angliškai.

Tačiau du netikėtumai sujaukė visą operacijos pradžią. Pirma - lėktuvas nukrito visai netoli Hesso nusileidimo vietos. Pasirodo buvo planuota, kad Hessas iššoks su parašiutu, o lėktuvas be piloto suduš kitame rajone. Antra, Hessas krisdamas smarkiai susitrenkė kojos sąnarį.

Kai Hessas nusileido jis buvo paimtas į nelaisvę vietinės apsaugos dalinių. Tačiau, jeigu viskas būtų vykę taip kaip norėjo Intelligence Service ir Vokietijos specialiosios tarnybos, anglų agentai būtų įsitikinę kas tas emisaras ir būtų nedelsdami informavę savo vyriausybę, kuri toliau pati spręstų Hesso likimą.

Tačiau Intelligence Service, puikiai žinodama visas būsimosios operacijos smulkmenas, net nenutuokė kas bus tas emisaras. Anglų žvalgybininkai nežinojo kas įvyko Hamilltono dvare kai Rudolfas Hessas nusileido ir, atitinkamai, ne iš karto informavo savo vyriausybę. Tuo tarpu vyriausybė ir vietinės valdžios atstovai žinojo, kad atskrido būtent Hessas, bet nebuvo informuoti apie Intelligence Service rengiamą operaciją. Anglijos vyriausybei tai buvo sensacingiausias įvykis ir spaudoje tuoj pat pasipylė publikacijos.

Tik po keleto valandų anglų žvalgybos tarnybos atstovas (pavardė nežinoma - aut. past.) buvo įleistas pas Edeną, o po to ir pas Churchillį. Įniršęs Britanijos Ministras Pirmininkas griežtai išbarė agentą ir tiesiog išgrūdo jį iš savo kabineto. Churchillis suprato šio įvykio politinę reikšmę ir artėjančio SSRS - Vokietijos konflikto pasekmes. Škotų revoliuciją jis laikė rezonansu Sovietų Sąjungos užpuolimo atžvilgiu. Matyt vokiečiai nesiryžo pradėti puolimo prieš SSRS, kol nebus realizuoti pirminiai plano uždaviniai, tame tarpe ir Churchillio nužudymas.

[ SECTION A ] [ SECTION B ] [ SECTION C ] [ SECTION D ] [ SECTION E ] [ SECTION F ]

[ BACK TO HESS MAIN PAGE ]

[ 1 ] [ 2 ] [ 3 ] [ 4 ] [ 5 ] [ 6 ] [ 7 ] [ 8 ] [ 9 ] [ 10 ] [ 11 ] [ 12 ] [ 13 ] [ 14 ] [ 15 ] [ 16 ]