Churchillio pozicija
1940 m. rugsėjo mėnesį smarkiai pablogėjo Neville Chamberlaino sveikata, jis atsistatydino ir netrukus mirė. Prireikė išrinkti naują konservatorių partijos lyderį. Jau tada buvo aišku, kad juo tapti gali tiktai Winstonas Spenceris Churchillis. Churchillis visiškai suprato, kad likdama vieniša, Anglija yra neišvengiamai pasmerkta greitai pralaimėti. Todėl, ryžtingai mobilizuodamas šalies išteklius, plėtodamas karinę pramonę ir kurdamas masiškas ginkluotąsias pajėgas, Churchillis karštligiškai ieškojo naujų sąjungininkų. Vokietija pasirodė esanti baisus ir galingas priešininkas, todėl ir sąjungininkai turėjo būti tokios pačios ar didesnės galios. Churchillis išplėtė susirašinėjimą su Rooseveltu.
1940 m. gegužės 10 d., tik ką tapęs Didžiosios Britanijos Ministru Pirmininku Churchillis beviltiškai pamėgino palenkti į savo pusę Italijos fašistų lyderį dučę Benitto Mussolinį. Jis pasiuntė dučei asmeninį laišką, primindamas savo senas draugiškas pažiūras jo atžvilgiu ir paprašė nestoti į karą Vokietijos pusėje. Šis kreipimasis nedavė jokių rezultatų. Fašistinė Italija suskubo į pagalbą hitlerinei Vokietijai, o Anglija įsigijo naują stiprų priešininką Pietų Europoje, Viduržemio jūroje ir Šiaurės Afrikoje.
Pirmosios Churchillio valdžios dienos buvo nepaprastai sunkios. Vokiečių armijos, pralaužusios Prancūzijos - Anglijos frontą, užplūdo šiaurinę Prancūziją, traukė į Paryžių ir kėlė realų pavojų britų ekspediciniam korpusui. Matyt, Churchillis jau pirmosiomis vokiečių puolimo dienomis suprato, kad mūšis Prancūzijoje pralaimėtas. Tai reiškė, jog Anglija artimiausioje ateityje liks be savo svarbiausios ir paskutinės sąjungininkės.
Taip ir įvyko. Netrukus Prancūzijos šiaurėje vokiečiai atkirto dideles Anglijos ir Prancūzijos pajėgas ir Churchilliui teko rūpintis kaip evakuoti savo ekspedicinį korpusą. Anglams ir prancūzams teko palikti didžiąją dalį savo ginkluotės. Hitleris nedavė įsakymo pulti anglų, kurie paskubomis sėdo į laivus Dunkerko uoste, nors vokiečiai tuo metu būtų galėję visiškai sutriuškinti sąjungininkus. Manoma, kad Hitleris nepuolė todėl, kad tada vis dar tikėjosi susitarti su Anglija gražiuoju.
Taigi 1940 m. Anglijos kariuomenė Europoje triuškinamai pralaimėjo. Tolesnės kovos su Vokietija perspektyvos britams buvo labai niūrios.
Churchillis atkakliai įtikinėjo Rooseveltą, kad Jungtinėms Valstijoms naudinga Anglijos pergalė, o Vokietijos pergalė žada didelių nemalonumų ir pavojų. JAV sutiko paremti Angliją, tačiau stoti į kovą prieš Vokietiją ir Italiją neskubėjo.
Hessas atskrido į Britaniją lemiamu karo momentu. 1941 m. gegužės mėnesį atrodė, kad Vokietijai nėra kliūčių. Šiaurės Afrikoje puikus generolas Erwinas Rommelis, pramintas Dykumų lapinu, nubloškė 8 - ąją britų armiją nuo Kirenaikos ir laikė apsupęs Tobruko uostą. Kitoje Viduržemio jūros pusėje, vokiečiai išstūmė britų korpusą iš Graikijos. Jo kariai buvo evakuoti į Kretos salą. Tačiau gegužės 20-ąją Vokietija čia surengė didžiausią II-ojo Pasaulinio karo desantinę oro operaciją - Kretoje išsilaipino virš 22.000 vokiečių desantininkų. Britai patyrė pralaimėjimą ir vėl turėjo evakuotis.
Taigi, galėtume teigti, kad Rudolfo Hesso atskridimas Churchilliui galėjo būti tikra likimo dovana. Jei Hessas atvežė taikos pasiūlymus - Anglija išgelbėta. Tačiau tai pasitvirtino tik iš dalies. Hessas atskrido su taikos pasiūlymais, tačiau jie anaiptol, netenkino Churchillio.
Žinią, kad atskrido Hessas, Churchillis gavo atostogaudamas Čekerese - oficialioje Ministro pirmininko užmiesčio rezidencijoje. 1941 m. gegužės 11 d., šeštadienį, Churchillis praleido savaitgalį Ditchlyje (netoli Čekereso - aut. past.) žiūrėdamas komediją. Seanso metu prie jo priėjo sekretorius ir pasakė, kad jį kviečia prie telefono hercogas Hamiltonas iš Škotijos.
Ministro pirmininko rekcija buvo daugiau nei keista - jis toliau žiūrėjo pradėtą filmą. Churchillis nemėgdavo, kai panašiais atvejais jį kažkas trukdydavo ir paprašė greta sėdėjusį ministrą prieiti prie telefono. Pasirodė Hamiltonas norėjo pranešti Churchilliui, kad į Škotiją atskrido Rudolfas Hessas. Tiesa, vėliau Churchillis susidomėjo Hesso sąlygomis, tačiau labai paviršutiniškai.
Iš Hesso žodžių Anglijos veikėjai suprato, kad jiems iš esmės siūloma taika su sąlyga, kad Anglija paklus Vokietijai. Nesunku buvo suprasti, kad, Vokietijai nugalėjus Sovietų Sąjungą, tokio paklusnumo mąstas neregėtai išaugtų. Dėl to Hesso atvežtas pasiūlymas Britanijos valdantiesiems sluoksniams nebuvo priimtinas.
O Churchilliui jis buvo kur kar nepriimtinesnis - juk Hessas pareikalavo, kad Churchillis būtų nušalintas nuo valdžios ir sudaryta nauja vyriausybė. Deja, nėra žinoma kaip pats Churchillis komentavo Hesso pasiūlymus - savo memuaruose jis apie tai neužsimena nė vienu žodžiu. Galima su įsitikinimu spėti, kad jis suprato, kokie pavojingi šie pasiūlymai Anglijai, ir pasisakė, kad jie būtų atmesti.
[ SECTION A ] [ SECTION B ] [ SECTION C ] [ SECTION D ] [ SECTION E ] [ SECTION F ]
[ 1 ] [ 2 ] [ 3 ] [ 4 ] [ 5 ] [ 6 ] [ 7 ] [ 8 ] [ 9 ] [ 10 ] [ 11 ] [ 12 ] [ 13 ] [ 14 ] [ 15 ] [ 16 ]
© 2000 Created and Compiled by Rokas
Pukinskas